Trijų kultūrų miestas

Pasakojimą apie Toledą „taupiau“ dvi savaites. Jį su Inés ir Laurent aplankėme gruodžio 30-ąją, kai nauji metai buvo visai ant nosies. Tikėjausi vos grįžusi viską ir papasakoti, bet užgriuvo šventiniai rūpesčiai, paskui ruošimasis egzaminams... Užtat nėra to blogo, kas neišeitų į gera – sausį, kai dėl krizės panaikintos nuolaidos kelionėms su jaunimo pažymėjimu, o ir nelabai bėra laiko keliauti, aš vis dar turiu ką papasakoti.

Taigi Toledas, Kastilijos – La Manšos (regiono, kuriame dabar gyvenu ir mokausi) sostinė. Vadinamas „Trijų kultūrų miestu“, nes jame yra gyvenę trijų kultūrų žmonės: žydai, arabai ir krikščionys. Dar Toledą vadina miestu-muziejumi, mat jis labai senovinis, skaičiuojantis jau daugiau nei du tūkstančius metų istorijos.
Kai pamačiau savo akimis, supratau, kad ispanai-tolediečiai (na tie, kurie gyvena ar yra kilę iš šio miesto) buvo teisūs sakydami, jog palyginus su Toledu Ciudad Real yra bjaurus. Toledas yra istoriškiausias mano iki tol gyvenime matytas miestas! Atrodo, kad į jį dvidešimt pirmas amžius neatėjo... Čia sakau teigiama prasme, kad viskas istoriškai labai gražu: siaurutėlės gatvelės, mažyčiai balkonai, kuriuose telpa tik pora vazonų su gėlėmis, smėlinės spalvos pastatai, parduotuvėlės, įsikūrusios menkai pastebimose vietose, tarsi sienų nišose... 

Man patinka lankyti tokias vietas. Dažnai pasidomiu, prieš kiek metų tas ar anas buvo pastatytas, mat visuomet įdomu jausti, kad vaikštau žemėmis, kuriomis prieš daugybę metų vaikščiojo visai kitokie žmonės ir virė visai nepanašus į dabartinį gyvenimas. Kažkaip stebuklingai tokiais momentais jaučiuosi.

Mus lydėjo ir mūsų gidu buvo Inés kambariokas Pablo, mat jis kilęs iš Toledo. Ačiū jam, nes nereikėjo būti akis įbedus į žemėlapį ir bijoti pasiklysti tuose gatvių labirintuose. Be to, Pablo parodė įdomiausias vietas, papasakojo, kur jaunimas hace Botellón („daro Botelloną“;), na, žodžiu, švenčia).

Aplankėme Alcázar‘o biblioteką, labai didelį ir senovinį, kaip beveik viskas Tolede, pastatą. Ta biblioteka yra labai populiari, dieną joje mokosi daug jaunimo. Šiaip galiu pasakyti, jog čia, Ispanijoje, bibliotekose sėdi ir mokosi daugybė jaunų žmonių. Aš pati bibliotekoje buvau nelabai daug kartų, bet kiek nueidavau, tiek būdavo pilna studentų, sudėtinga ir laisvą vietą rasti. Tad kad ispanai nesimoko yra mitas. Jei palygintume žmonių skaičių bibliotekose Lietuvoje ir Ispanijoje, labiau galima daryti išvadą, kad Lietuvoje mažiau beskaitančių ir besimokančių :)
Tiesa, dar matėme įvykį, galėjusį pasibaigti tragedija. Vienas turistas įsijautęs fotografavo pastatą ir nematė, kad atsistojo visai ant kelio. Tuo metu važiavo autobusas ir vairuotojas vos ne vos spėjo sustoti, taip, kad iki nieko nenujaučiančio turisto nugaros buvo likę kokie trisdešimt centimetrų. Jam dar žmonės šaukė, rodė, bet kol žmogelis susivokė... Atsisuko, o tiesiai už jo - autobusas! Keista, kad ėmė juoktis, labai jau smagus nuotykis jam pasirodė. Aš pamaniau: žmogau, vos nemirei... Visai čia nelinksma.

Toledas yra pagrindinis Ruta de Don Quijote („Don Kichoto kelias“, aš čia nė prie ko) miestas. Tad kaip toks miestas be Don Kichoto? Radome jo statulą, prie kurios, pasak Pablo, plūsta fotografuotis turistai, tai ir mes buvome ne išimtis. Ta statula ganėtinai didelė, jei Don Kichotas iš tikrųjų buvo tokio ūgio, mūsų laikais būtų galėjęs žaisti Ispanijos krepšinio komandoje. Kartu su Pau Gasoliu ;D

Laurent knygyne nusipirko ir Don Kichoto knygą, kiek supaprastintą variantą, mat originalas parašytas senovine ispanų kalba ir šiandien net tikriems ispanams būtų sunku suprasti turinį.

Užlipome ant didžiausio Toledo akmens. Buvo gana sudėtinga, mat kalnas nemažas, laiptukų nėra, tai galėjome lengvai nusiridenti žemyn... Bet Erasmusai yra stiprūs žmonės! Įveikėme ir paskui grožėjomės įspūdinga miesto panorama.

 Užrašas ant akmens: „Ar nemanai, kad Dievas atsiuntė man angelą į Žemę?“

Per pusmetį aplankiau tikrai nemažai. Kiekviena kelionė buvo naujos žinios, suvokimas, dovana akims, atgaiva sielai. Išvada paprasta ir nenuginčijama: graži šalis ta Ispanija.