Kelionė namo (atnaujinta)

Mano brangieji Mariau, Mantai, Tomai, Jurgi, Ignai, Egle, Giedre, Ieva, Vytautai, Algirdai, Andriau, Gražvydai – AČIŪ už tokį beprotiškai fantastišką sutikimą Vilniaus oro uoste!!! Už plakatus „Sveika sugrįžus“, „Rūta, mes čia!“ su matematinėmis formulėmis (kad visi suprastų, jog grįžo matematikė), patį didžiausią ir šilčiausią pasaulyje apkabinimą ir šampaną. Sunku surasti žodžius tam, ką jaučiau, apsakyti... Esu pati laimingiausia, turėdama tokius draugus!

Net įlipus į rytinį traukinį dar iškart nesimiegojo, žiūrėjau į plakatus ir galvojau, kaip man gera. Paskambinau mamai pasakyti, kad aš jau čia, jau, jau, jau... Paskui į galvą ėmė lįsti visi kelionės į Lietuvą įspūdžiai, užsimerkdavau, atsijungdavau, po kiek laiko vėl būdavau „gyva“...

Tai gal trupučiuką apie tą savo ilgąją kelionę. Apie pusę dešimtos ryto skubėjau į autobuso stotelę. Tempti lagaminą buvo labai sunku, jaučiau, kad sveria tikrai daugiau nei atvažiuojant. Priėjau prie stotelėje stoviniuojančios bobutės paklausti, ar priešais atvažiuojantis autobusas numeris vienas mane nuveš iki Renfe. Bobulytė nesuprato, kas ta Renfe, tai perklausiau sakydama „iki traukinių stoties“. Kol ji patvirtino, kad taip, vairuotojas jau buvo uždaręs duris ir pradėjęs važiuoti. Aš pašokau, pradėjau mojuoti, tai jis sustojo, nors ir labai susinervinęs.

Traukinių stotyje jau nebuvo jokio skubėjimo, su kasininku dar ir paplepėjome, labai malonus vyrukas pasirodė. Paskui važiavau metro su trimis persėdimais, tad kaskart tekdavo tempti lagaminą su taše vis į kitą vietą. Atrodžiau kaip vargšelė, kilnodama daiktus laiptelis po laiptelio ir sustodama pailsėti kas kokie šeši laiptukai. Laimė, greitai sustojo padėti du vyrai, tai jiems esu labai dėkinga, o tai nežinia kiek laiko būčiau vargusi.

Oro uoste ramiai pavalgiau, pasižvalgiau į keliaujančių ar artimųjų laukiančių žmonių srautus. Prie check-in langelio apėmė panika, kai pamačiau, jog prieš mane stovėjusiam vyrui kažką aiškino dėl netinkamų bagažo matmenų ir svorio. Maniau, man gali būti šakės, nenuskrisiu iki Barselonos, o jei nenuskrisiu iki jos, neparskrisiu ir į Vilnių, teks nakvoti gatvėje, grįžti nežinia kada ir kaip... Amen aleliuja... Supratau, kad sugebu panikuoti toli į priekį ;)

Laimė, darbuotojas buvo malonus, tikras šypsenėlė.

-Tai kur skrendam?

-Į Barseloną.

-Labai gerai!

Pasidomėjau, kiek svėrė mano didysis lagaminas, man atsakė, kad 22 kilogramus. Apsidžiaugiau, kad įtilpau ;) O ar rankinis bagažas atitinka reikalavimus, registratorius net nepažiūrėjo.
Nustebino, kad prie metalo detektorių visiems reikėjo nusiauti net batus. Anksčiau to pareikalaudavo tik tada, jei praėjus pro duris aparatas imdavo pypsėti, o dabar štai... Visi basomis. Niekam neužkliuvau, o po manęs ėjusiam žmogui liepė antrą kartą patikrai pateikti nešiojamąjį kompiuterį. Įdomu, kas ten negerai buvo.

Lėktuve susipažinau su britu. Iš pradžių kalbėjome ispaniškai, paskui, kai jis sužinojo, jog kalbu ir angliškai, pasijuto labai laimingas ir ėmė kalbėti savo gimtąja kalba. Smagu suteikti žmonėms džiaugsmo... Palydėjo mane iki bagažo atsiėmimo salės ir atsisveikinome. Truputį juokinga, kad jis vėl išdygo prieš mane po kelių minučių ir tuo momentu, kai taisiausi atsikabinusią liemenėlės petnešėlę ;))) Grįžo papasakoti, kur man toliau reikės eiti, kad tiesiai ir į dešinę. Ką gi, ačiū už rūpestį!

Ramiai sulaukiau lagamino ir, nuėjusi tiesiai bei į dešinę, išsitraukiau savo antrąjį lėktuvo bilietą pasižiūrėti kito skrydžio detalių. Tada išsigandau: mano skrydis Barselona-Vilnius numatytas iš antrojo Barselonos terminalo, o aš atskridau į pirmąjį. Galvojau, kas, jei tas antrasis terminalas beprotiškai toli? Gal teks iki jo dar nemažai pakeliauti? Paklaustas žmogus nuramino: į antrąjį terminalą vežą žali autobusai, o jie visai šalia, tereikia nusileisti žemyn į gatvę. Žalias autobusas atvažiavo labai greitai, įlipau ir nuėjau pas vairuotoją paklausti, kiek kainuoja bilietas. Apsidžiaugiau, kai pasakė, jog nieko.

Už maždaug dešimties minučių jau buvau antrajame terminale, pamačiusi švieslentėje savo skrydžio duomenis visai nusiraminau ir didžiavausi savimi. Juk oro uostuose esu visiška naujokė, o orientuojuosi visai neblogai. Iki skrydžio – šešios valandos, tad laiko atsipūsti, išgerti kavutės, pasidairyti į valias. Nemažai žmonių fotografavosi prie didelės juodo arklio stambiomis kojomis statulos. Man tas arklys baisiai įspūdingas nepasirodė, bet vis tiek nufotografavau.

Per kelias valandas spėjau perskaityti nusipirktą laikraštį „El País“ (nors vos pažvelgę į mane visi mato, kad esu ne ispanė, norėjau pasirodyti: ta neispanė ispaniškai moka! Be to, skaityti man labai patinka), išgerti puodelį Café Latté ir kitą Capuccino. Pro langą pasigėrėjau temstančios Barselonos vaizdais. Gaila, kad negalėjau pasivaikščioti po patį miestą – nuo sunkaus lagamino ir taip skaudėjo rankos, vis sustodavau pailsėti, jaučiau karštį. Monitoriai oro uoste rode plius dvidešimt du laipsnius šilumos…

Pabaigusi Capuccino pamačiau, kad atsidarė registracija į mano skrydį. Kiek nustebau, juk buvo tik 20h, bet gal ir gerai – greičiau atsikratysiu sunkiojo lagamino ;)  Kai išgirdau lietuvių kalbą priešais save ir už savęs, supratau, jog ispaniški laikai beveik baigėsi... Ir dėl to man buvo liūdna! Ne todėl, kad nemėgčiau savo gimtosios kalbos, ji tikrai graži, bet patys lietuviai... Lietuviai! Pamačiau jų rūškanus  veidus, išgirdau apkalbinėjant kitus žmones, besiskundžiant, besinervinant... Štai belaukiant įlaipinimo už manęs stovėjęs lietuviškasis jaunimas stebėjo, kaip oro uosto darbuotoja tikrino keleivių rankinio bagažo matmenis. Turimus lagaminus reikėjo sutalpinti į tokį šablonišką 55x40x20 lagaminėlį, jei įtilpdavo gerai, o jeigu ne – mokėk 60 eurų mokestį ir tavo neatitinkantis reikalavimų bagažas bus vežamas registruoto bagažo skyriuje. Taigi, už manęs stovėję lietuviai piktai apkalbinėjo kiekvieną žmogų, kurio bagažas buvo tikrinamas ir džiaugėsi, jei kuriam neįtilpdavo: „Cha cha, va tas tai mokės!!! Nu geras!!!“ Pasijutau labai nekaip, ėmiau liūdėti, kad grįžtu į Lietuvą. Savęs paklausiau: kas yra tame mūsų tautiniame charakteryje? Kodėl negalime būti tiesiog laimingi ir taip pat linkėti laimės kitiems?.. Lietuviai, marš mokytis ispanų kalbos ir pagyvent kurį laiką Ispanijoje! Išmoksit džiaugtis gyvenimu ir šypsotis net kepenimis :) (žodžiai iš „Eat.Pray.Love“ filmo)

Lėktuve pasitiko lietuviškai kalbantys stiuardesai, na gerai, vadinsiu teisingai – stiuardai. Pasirodo, skrendant su Wizzair vietos ant bilieto nenurodomos, kiekvienas sėdasi ten, kur pasiseka rasti laisvą vietą. Aš atsisėdau šalia draugiškai atrodžiusios panelės su knyga. Greitai pradėjome kalbėtis, dėl draugiškumo, pasirodo, neklydau ;) Ir beje, ji ne lietuvė! Rusė. Likimo ironija... Toks jausmas, kad mano teorija apie kiekviename lietuvyje esantį „Man gerai, kai tau blogai“ geną yra teisinga teisingiausia. Su Darja (toks naujosios draugės vardas) praplepėjome kone visą kelionę, ji man pasakojo savo įspūdžius apie savaitę, praleistą Barselonoje su Couch Surfing, aš apie savo Erasmus studijas. Pokalbį su svarbiais pranešimais kartais pertraukdavo stiuardas Juozas („Oras Vilniuje minus šeši ir sninga“,-kas lėktuve buvo palydėta liūdnais atodūsiais ar „Šiuo metu esame vienuolikos kilometrų aukštyje, temperatūra 63 laipsniai šalčio“ ).

Ak tiesa, su mumis skrido ir televizijos žvaigždė, „Gyvenimas yra gražus“ vedėjas Edvardas Žičkus! Nedidukas, bet tikrai simpatiškas ir inteligentiškas vyras. O ką jis veikė Barselonoje, gal greitai išvysime per TV.

Likus kokiam geram pusvalandžiui visgi nusprendėme kiek numigti, bet bent jau man dėl karščio sunkiai sekėsi. Besileidžiant lėktuvui dar ir viena ausis labai skaudėti pradėjo, miegai visai išsilakstė.

„Sveiki sugrįžę namo!“ – pasveikino Juozas. Namai!

Lėktuvui nusileidus visi buvome išleisti tiesiai į lauką. Tie, kurie skrenda nebe pirmą kartą, tą, be abejo, žino, bet aš patyriau savotišką šoką, išėjusi laukan tik su šaliku. Kita vertus, lėktuve sukaupiau nemažas karščio atsargas, tai naktinė vėsuma pasirodė labai geras dalykas.

Apsimiegojusių lietuvių apsupty sulaukiau lagamino ir žengiau pro Arrivals duris. Ten pamačiau... (skaityti rašinėlį nuo pradžių ;))) )