Atsisveikinimai

Kai žmogus, aplinka, šalis tau nieko nereiškia, arba reiškia mažai, atsisveikinimai būna labai formalūs, net kelia savotišką džiaugsmą. Užtat priešingu atveju būna labai liūdna, ir tą aš čia jau patyriau.

Pirmiausia teko atsisveikinti su Maria, dieną prieš tai nusifotografavome, štai viršuje ir matote mūsų nuotraukas. Vien mintis, kad jos daugiau nebepamatysiu, arba pamatysiu negreitai, vos nepravirkdė... Supratau, kad tebesu tokia pat jautri kaip ir visada, labai prisirišu prie žmonių, su kuriais man gera ir vietų, kur jaučiuosi jaukiai.

Maria yra labai geros širdies mergina. Visuomet paklausdavo, kaip jaučiuosi, ar man ko reikia, jai nuoširdžiai buvo įdomu, kaip praėjo mano diena. Tokį gyvą susidomėjimą ir mokėjimą išklausyti turi labai nedaugelis žmonių. Pripažinkime, kad dažniausiai būna taip, jog norime draugui kažką apie save papasakoti, išlieti širdį, o jis nėra tam dėmesingas, vos pabaigę kalbėti ir tikėdamiesi kažkokio komentaro ar patarimo sulaukiame: „O aš...“. Maria manęs klausydavosi nuo pradžios iki galo, galėjau kalbėti tiek, kiek pačiai norėjosi ir sulaukti jos tolimesnių klausimų, vertinimų.

O kiek kartų mane vis kuo nors pavaišindavo, atveždavo iš namų pietus būtent man! Net užsirašiau į užrašų knygutę vieną jos padiktuotą troškinio receptą.

Vakar buvo mano paskutinysis egzaminas, įmonių administravimas. Ten maloniai nustebino visų dėmesys ir šiltumas. Sutikau anuos diedukus (kas nepamena, „Visko po truputį“ rašinėlyje apie juos pasakojau), klausė, kaip laikausi, ar pasiryžusi išlaikyti egzaminą. Paskui man mojavo kita grupelė studentų, priešais atsisėdo Isaac‘as, vaikinas, su kuriuo bendrauti pradėjome jau paskaitoms einant į pabaigą. Žmonių toje paskaitoje labai daug, natūralu, kad vienas kito nematydavome. Dar toje pačioje auloje buvo kiti pažįstami, Miguelis su draugu, kurio vardo nepamenu, bet kuo puikiausiai man jį primena vanduo ;) Mat kai turėjome parengti įmonės verslo strategiją, jis buvo mano grupėje ir visiems bruko mintį, kad mūsų būsima įmonė turi užsiimti vandens pardavimu. Nei man, nei kitiems ši mintis nepasirodė viliojanti, patys pagalvokite, kiek pelno galėtume sulaukti pardavinėdami vandenį? Kiek yra panašių vandens pardavėjų?

Einant iš egzamino mane pasivijo kitas studentas, iš mano programavimo teorijos grupės. Tikrai nesitikėjau sau už nugaros išgirsti: „Rūta!!!“ Esame kalbėję keletą kartų, bet nemaniau, jog prisimena mano vardą. Paplepėjome su juo kokias penkiolika minučių, kol mūsų keliai išsiskyrė.

Visgi įdomiausias momentas buvo atsisveikinimas su matematikos dėstytoju. Pusiau rimtai, pusiau juokais galiu pasakyti, kad blogas man yra labai naudingas dalykas, nes ką jame parašau, pasvarstau, kad norėčiau, jaučiu pareigą įvykdyti. Todėl nors ir buvo kiek baisu, nuėjau.

Pabeldžiau į duris, išgirdau „Įeikite!“. Dėstytojas savo sukamąja kėde buvo pasisukęs į durų pusę ir kai mane pamatė, jo reakcija buvo... nenusakoma žodžiais! Tai tarsi džiaugsmas, nuostaba ir „aš taip ir maniau“ kartu. Pasakiau, kad noriu sužinoti, kaip reikėjo pabaigti paskutinįjį uždavinį. Dėstytojas surado mano darbą ir visiškai neskubėdamas ėmė žiūrėti visus mano išspręstus uždavinius nuo pat pradžių, kiekvieną pakomentuodamas, pavyzdžiui: „Šitas, žinoma, gerai, lengvas buvo“, „Jei išsprendei tą, logiška, kad įveikei ir aną“, kol priėjo paskutinįjį. „Kompleksiniai skaičiai!“-diagnozė, paaiškinanti, kur aš susimoviau. „Kompleksiniai skaičiai man nepatinka“,-pasakiau, nes tai tiesa ir nes reikėjo kažką pasakyti. Ši frazė labai pralinksmino tiek patį dėstytoją, tiek šalia sėdintį jo kolegą. Abu ėmė man sakyti, kad tie kompleksiniai nėra jau toks baubas, kad tuoj man parodysiantys du būdus, kaip su jais susidoroti. Kokias dešimt minučių man ir rodė, viską supratau, padėkojau ir jau kaip ir atėjo laikas atsisveikinti.

Dėstytojas paklausė, kaip man apskritai pasirodė jo dalyko kursas, ar turėjau kokios nors naudos. Pasakiau, kad jo dėka pagaliau supratau diferencialines lygtis (VU juk visi buvome išmokę techniką, kaip spręsti, nesuvokdami, iš kur kas ir kodėl... Nors gal geriau už visus nešnekėsiu, prisipažinsiu, kad bent jau man tas galiojo). Dėstytojas juokdamasis: „Ir manęs iš pradžių nesupratai!“ Jo kolega įsiterpė į mūsų pokalbį: „Jesus, kad tu balso neturi“. Dėstytojas: „Tiesa tiesa, esu praradęs“ (abu ilgai juokiasi)

Kai pagaliau abu surimtėjo, dėstytojas man pasakė, kad jam buvo labai malonu mane pažinti, kad padariau didžiulį progresą, įrodžiau, kad sugebu gerai išlaikyti ir ispanišką egzaminą. Atsistojau eiti durų link, kai prasidėjo... Apie šią dalį pasakoti yra labai linksma! Dėstytojas manęs kažko dar paklausė apie Ispaniją, kad užsivedė pokalbis, trukęs kone valandą! Aš jiems pasakydavau savo nuomonę ar pastebėjimus apie Ispaniją, o jie man vienas per kitą patvirtindavo arba paneigdavo, pasakodavo savo nuotykius. Tiems, kas tuo metu galbūt stovėjo koridoriuje, turėjo pasirodyti, jog dėstytojų kabinete vyksta balius ;)

-Kokia dabar tavo nuomonė apie ispanus? (dėstytojo klausimas)

-Labai draugiški, atviri žmonės, be to, mėgsta prisilietimus, tiek pasisveikinant, tiek bendraujant, tiek atsisveikinant...

-Neapsigauk. Mes esame atviri tik iš pradžių, iki tam tikros ribos. Mes galime sakyti: „Labas, kaip laikaisi, gal einam ko nors išgerti?“, bet tuo atviri nebūsime. Mes turime įgyti pasitikėjimą.

-O Lietuvoje dabar turbūt labai šalta? Turėsi labiau apsirengti!

-Taip, Lietuvoje jau tikra žiema, šalta. Būna žiemomis ir minus dvidešimt, ir minus dvidešimt penki...

-(abu dėstytojai pakraupsta;)) Čia irgi būna vėsu, vieną žiemą buvo net minus vienuolika! Aš tau sakau, net minus vienuolika!!! Bet žinoma, žmonėms iš šiaurės yra kitaip. Štai atsimenu matematikų kongresą čia Ispanijoje žiemą, kai mes, ispanai, šiltai apsirengę, su megztiniais, striukėmis vaikščiojome palei jūrą, o kolegos rusai šoko maudytis!!! (daug juoko)

Paskui kalba kažkaip nukrypo apie keiksmažodžius, kad jie čia labai dažnai vartojami. Man pasakė kažkokį žodį ir paklausė, ar žinau, ką reiškia. Kai pasakiau, jog ne, dėstytojas vėl lūžo. Pro juoką kolegai sakė: „Tu paaiškink jai“.

-O aš esu kada per paskaitą nusikeikęs?

-Atrodo, kad nesate.

-Bet jei nusikeikčiau, žinok, čia tai normalu (vėl juokas, juokas, juokas...)

Kalbėjome dar apie daug ką, bet visko gal neverta rašyti. Dėstytojo kolega turėjo kabinete šunį, tai dar man papokštavo, kad tas šuo irgi kalba ispaniškai. O jau pagaliau iš tikrųjų atsisveikinant man pasakė, kad diferencialinių lygčių kurso daugiau nebebus, kad aš pataikiau į paskutiniuosius metus (dėstytojo balse nuskambėjo liūdesio gaidelė). Pasakė, kad jei kada nors būsiu Ciudad Realyje, užsukčiau pas jį į kabinetą.

Dabar einu atsisveikinti su Laurent, jis išskrenda jau šį vakarą. Liūdna :(