Ieškau ispaniukų

Tiksi tiksi tas laikas, niekada netinginiauja, nors dabar labai paprašyčiau jo kiek pailsėti ir sustoti... Žmonės, man čia liko lygiai savaitė! Nors jei tiksliau, tai dar mažiau, nes kitą savaitę tokiu laiku jau būsiu arba geležinkelio stotyje, arba pakeliui į Madridą, o gal jau ir Madrido metro. Iš Madrido vyksiu į Barseloną, o iš Barselonos pusę trijų nakties parskrisiu į žiemišką, snieguotą ir speiguotą Vilnių. Brrr...

Tad šiandien leisiuosi į lauktuvių paieškas. Nekuklūs tie lietuviai, pasirodo: sulaukiau pageidavimų parvežti iš Ispanijos maišą apelsinų ir mandarinų, belekiek vyno butelių, šaldytuvą (!!!), vergus ispaniukus(!!!!!!).

Pastarųjų pageidauja mano šaunieji MMT3: Marius, Mantas, Tomas ir Jurgis :) Pasitikrinsiu, ar gerai pamenu reikalavimus: tai turi būti mieli 7-8 metų vaikučiai, pasiruošę besalygiškai ir ištikimai tarnauti savo lietuviams šeimininkams, o būtent pagaminti valgyti, išplauti indus, atnešti alaus? Be to, turi būti gana gabūs kalboms, mat teks išmokti lietuviškai! Ir kad daug nesvertų, nes mano bagažo limitas 23kg, na, dar rankinis 10kg…

Mielieji, dairiausi aš tų ispaniukų visą pusmetį. Šokiruojantis dalykas, kurį suvokiau: šiame miestelyje nėra vaikų! Na yra, bet labai jau mažai, gatvėje retai kada kokį pamatysi. Ciudad Real yra studentiškas miestas darbo dienomis ir pilnas girtų senių savaitgaliais. Dar kai prie mano buto yra baras, tai vos išėjus pro duris man šaukdavo: „¡Hola, guapa!“ („Labas, gražuole!“). Nuo tokių tik tolyn.

Sužinojau, kad mano kaimynė, tokia skardžiabalsė moteriškė, gyvena kartu su sūnumi ir anūkais. Bet kad tuos anūkus sunku būtų pačiupti, kad ir kokie tinkami pasirodytų! Patikėkit, ten kieta močiutė. Rytais, kokią 7 valandą, jos balsas mane pažadindavo iš giliausio miego, ji rėkdavo ant savo sūnaus: „¡Alvaroooooo!“. O popiet norėdama numigti siestą girdėdavau, kaip ji dainuodavo anūkams lopšines. Nežinau, kaip tiems vaikučiams sekdavosi užmigti, jei dainininkę močiutę girdėdavo visas namas.

Besisvečiuodama pas dėdę Sagunte sutikau labai gražų vaiką (jis dėdės sūnaus draugas), tokį mažiuką, tamsiaplaukį žaviomis rudomis akimis. Jo vardas Paulis, žaidėme kartu kortomis ir domino. Bet paaiškėjo, kad jis ne ispaniukas, o rumuniukas :) Jo tėvai, matyt, atvažiavo čia dirbti. Tad Paulis puikiai moka ir rumuniškai, ir ispaniškai; kaip kad mano dėdės sūnus ispaniškai ir lietuviškai.

Prisiminiau vieną juokingą filmo „Fokus Pokus“, kurį esu mačiusi gal 10 kartų, dalį. Tas filmas apie tris raganas, kurios per Helouvyną prisikėlė vienai nakčiai, ir per tą naktį turėjo išsiurbti miestelio vaikų kraują, kad vėl būtų jaunos ir gyventų amžinai (žinau, kad žiauru, o tokius mat filmus vaikams rodo...). Buvo praėję jau daug metų nuo jų gyvenimo laikų, viskas pasaulyje pasikeitę. Tad įlipa tos raganos į autobusą, vairuotojas pagiria jų išvaizdą, kad „atrodo kaip tikros“ ir paklausia, ko ieško. „Mes norime vaikų“ ,– atsako raganos. O vairuotojas joms: „Na ne taip greitai, ponios...“;DDD Imu pavyzdį iš filmo ir sakau: ne taip greitai, vaikinai :DDD