Šaltos rankos ir virpančios kojos

Patys šviežiausi įspūdžiai po šiandienos egzamino skuba įsiamžinti čia.

Diena buvo labai sunki, lydima streso ir baimės, visą laiką iki tol mane vis pagrauždavo sąžinė, kad reikia mokytis, o tai bus šakės... Ir viskas dėl vieno egzamino!

Dalykas vadinasi „Įmonių informacijos sistemos“, jį jau anksčiau buvau kiek pristačiusi, bet niekada nerašiau apie vertinimą. O jis labai nesiplečiant toks, kad visi egzamino dieną pas simpatiškąjį dėstytoją atsinešėm po nulį... Neramu, labai neramu dėl ateities visiems, o ypač mums su Rafaeliu, vaikinu iš Meksikos, nes juk esame mainų studentai ir neatvažiuosime birželį perlaikyti, jeigu ką.

60 procentų pažymio sudarė praktikos, jų turėjome tris. Viena – verslo tobulinimo projektas, kita – openERP, ir trečia – parduotuvės internete kūrimas. Visos praktikos oficialiai atliekamos grupėse, bet mes pasiskirstėme užduotis ir man teko trečioji. Pamenu, tada grįžau į butą galvodama: Jėzusmarija, negi aš sukursiu parduotuvę... Nerealu...Dar praėjo laiko, kol pagaliau prisėdau prie kompiuterio šiam rimtam darbui (reikėjo nusiteikti optimistiškai; na ir kas be ko, tingėjosi). Pačiai reikėjo pasirinkti platformą, t.y., kokios kompanijos paslaugomis naudotis. Paskui teko praleisti daugybę valandų ieškant kas ten kaip, kur rašyti tekstą, kur dėti paveikslėlius, kurti produktų kategorijas, nustatyti kainas, mokesčius, valiutą, mokėjimo ir pristatymo būdus... Lyg to būtų maža, dėstytojas reikalavo ir sugalvoti verslo strategiją, marketingą, būsimus apsaugos būdus. Kiek man pavyko nuveikti dar kokią gerą savaitę galima pamatyti adresu www.monichoc.gostorego.com (mat Magento platforma leidžia nemokamai turėti parduotuvę tik vieną mėnesį, o jis man jau baigiasi).

Ir vis neapleido mintis – o jei čia viskas blogai? Juk nesu informatikė, anei dizainerė, taip pat ne ispanė, o juk viską reikėjo rašyti ir visko ieškoti ispaniškai. Tad vakar užmigau labai sunkiai, vis galvojau ir galvojau, ar viskas gerai ir ar pavyks sėkmingai pristatyti.

Pristatymas, žinoma, ispaniškai, ir dar „geru“ laiku – 20:15h. Visi pavargę ir nežinioje. Kai dėstytojas pasikvietė į kabinetą, man išvis baisu pasidarė (juk negalėjau savęs nuraminti, kad ne pirmas kartas?). Kol apie praktiką 1 ir praktiką 2 kalbėjo mano grupiokai, pajutau, kaip atšalo rankos, galvojau, kad praradau net balsą. Žiūrėjau tai į dėstytoją (pirmosios praktikos jis, beje, mažai tesiklausė ir kažką veikė savajame laptope), tai į kompiuterį, kuriame rodoma prezentacija... Žodžiu, stresas iki paskutinės minutės.

Žinojau, kad svarbiausia pradėti. Po to jau viskas eina lengvyn. Ir stebėtina, kad pradėjau, bent jau kaip man pačiai atrodo, lengvai ir natūraliai. Ispanų kalba buvo tarsi kažkas savo, nereikėjo galvoti, na, kaip čia tas žodis ispaniškai. Po kelių minučių dėstytojas linksmai paklausė: „Ar Lietuvoje turite raidę ñ?“ Mat skaidrėje buvo parašyta paprasta n, jam matyt ir užkliuvo :) Pasakiau, kad neturime, kad mūsų raidynas skirtingas. „Kad aš taip gerai kalbėčiau lietuviškai kaip tu ispaniškai!“ Ir leido tęsti.

Dabar galvoju, kad tik išlaikyčiau, kad tik išlaikyčiau... Poryt matematika, tad laiko atsipalaiduoti neturiu – ryt reikia persiorientuoti į skaičių pasaulį (labiau raidžių, kaip mano kolegos matematikai puikiai žino :) ). Sesija tęsiasi.