Po komandiruotės
Metas pabaigti tinklaraštį. Žinojau, kad ši diena ateis, daugybę kartų mintyse dėliojau sakinius, kaip atsisveikinsiu: linksmai ar liūdnai, ar sentimentaliai, ką būtent pasakysiu, ką patarsiu. Juk jau galiu būti kompetentinga patarėja, esu išgyvenusi ir šilto, ir šalto, ir ledinio, ir karšto ;)
Prisimenu grupioko Tomo žodžius atsisveikinant prieš vasarą, o tuo pačiu ir prieš Erasmus: tai bus geriausias pusmetis tavo gyvenime! Ta frazė labai paplitusi, gal net per daug, ir apskritai, man nepatinka, kad kažkas paskleidė tik vienos rūšies informaciją: Erasmus yra nuolatinis tūsas ir geriausias pusmetis gyvenime. NE-TIE-SA. Aš žinau, kaip „pataisyti“ šią mintį, jei jau taip norime visas Erasmus patirtis štampuoti vienodai ir apibendrinti. Erasmus pusmetis yra įdomiausias. Įdomu – nebūtinai linksma ir paprasta, net dažniau atvirkščiai - būtent iššūkiai mus sudomina, priverčia pajungti visus pojūčius ir suteikia tikresnių išgyvenimų.
Man buvo be galo įdomu. Pirmiausia, tai prabilti ispaniškai. Ištarti pirmąjį savo žodį ta kalba. Jei gerai pamenu, pirmiausia klausiau, kur atsiimti bagažą. Dabar net truputį juokinga, nes žodis žodin atkartojau mintinai išmoktą mokomosios knygutės frazę: „No encuentro mi equipaje“. Tik paskui, jau praėjus kiek laiko ėmiau improvizuoti, viskas sekėsi lengviau ir lengviau.
Atvykusią mane užgriuvo iki tol nepatirti rūpesčiai: kaip susirasti būstą, fakultetą, bendrauti su dėstytojais, išsirinkti studijų dalykus, įsilieti į visai nepanašios į manąją kultūros gyvenimą. Ir niekas nepadėjo. Užsieniečių centrui ganėtinai nusispjaut, jie nei laiškų atrašo, nei pakankamos ir teisingos informacijos internete pateikia (kai kuri teisinga, kai kuri pasenusi, kaip, pavyzdžiui, internete rašytas jų darbo laikas). Ta proga būsimiesiems Erasmus studentams, vyksiantiems būtent į Ispaniją, tą patį universitetą ir tą patį miestą, galiu patarti: būkite pasiruošę. Domėkitės iš anksto, kaip aš domėjausi mokslais, nuvykimu, butus nuomojančių šeimininkų telefono numeriais... Domėkitės tuo ir dar daugiau, nes net ir mano „namų darbo“ nebuvo gana ramaus gyvenimo pradžiai.
Reikia mokytis. Jei būčiau nesimokiusi galvodama „Aš Erasmus, visi dėstytojai pasirašys“, būčiau parskridusi su absoliučiai visomis įmanomomis skolomis. Nebuvo nei vieno dalyko, kur būtų buvę galima nelankyti, nesimokyti, nedaryti darbų. Man nebuvo teikiama jokių nuolaidų, žinojau, už ką gaudavau arba ne taškus, kartu su visais ispanais neramiai laukiau rezultatų. Tiesa, girdėjau, jog kai kurių šalių studentams buvo leidžiama neišlaikyti arba išlaikyti tik kelis egzaminus – čia jau, matyt, jų universitetų taisyklės.
Tarp paskaitų lankymo ir užduočių darymo reikėjo įterpti ir keliones. Juk atvykome ne vien studijuoti. Esu dėkinga likimui, kuris mane supažindino su Ines, su ja ir pradėjau keliauti. Pirmosios dvi kelionės – į lagūnas ir vėjo malūnus - mudviem gavosi visiškai nemokamos, nes sponsoriavo diedukas Nacho. Madride nakčiai glaudėmės pas menkai pažįstamą Angelį. Gerai elgėmės ar ne, jau neverta svarstyti, jei nesvarstėme anksčiau – viskas gerai, kas gerai baigiasi.
(nuotrauka viršuje - su Nacho)
(su Angeliu)
Išvysti Granados Alhambrą buvo stebuklas. Tikrai nemaniau, kad taip greitai visą tą grožį pamatysiu gyvai, baisiai įsišaknijęs buvo mąstymas „kada nors“... Būrėja apsišaukėlė išbūrė, kad kitąmet grįšiu į Granadą su visa šeima, jos beklausydama galvojau: kaip norėčiau, kad tu, melage, būtum teisi...
(Alhambra)
Nepamiršiu vynų rūsiuose išgirstų pamokymų, ypač vieno jų stengiuosi griežčiausiai laikytis – gerti vyną paėmus taurę už kotelio. Albacetės, Toledo, Valencijos ir Sagunto miestai – nuostabu! Visai nepanašūs į lietuviškus, ir būtent todėl nemigdė nei jų gatvės, nei muziejai, nei bažnyčios. Viskas įdomu įdomiausia.
(Albacetės viešbutukas)
Ispaniški pokalbiai ir fiestos, Botellonai – reikia tai pamatyti, reikia ten pabūti, išgerti Sangrios, Calimocho (toks kokteiliukas: vynas+Coca Cola), nebijoti kalbėti to, kas ant liežuvio galo, diskutuoti iki begalybės kokia nors galbūt visai absurdiška tema... Ispanijoje švenčiama ir linksminamasi labai nuoširdžiai, laisvai, nebijant pasakyti kažko netinkamo ar ką nors įžeisti. Tiesa, per kažkurį Botelloną gerokai išgėręs ispanas gal ir peržengė ribas: paklausė mūsų, užsieniečių, ar žinome, ką reiškia toks vienas ispaniškas žodis. Mes atsakėme, kad nežinome, o jis paklausė: ar norite, kad parodyčiau? Ir mes linksmai sutikome: kodėlgi ne? Bet greitai pasigailėjome savo atsakymo, nes tas ispanas nusimovė kelnes ir... Ajajaj, parodė :) Paskui kiti kartu buvę ispanai vis prisimindavo tą istoriją ir juokdavosi iš mūsų naivaus smalsumo.
(Erasmus studentai. Iš kairės: lenkė Sandra, Ines, lietuvė Aš ir dvi rumunės)
Šokiai Ispanijoje – super patirtis, tikra džiaugsmo mokykla. Gal jau atsibodau su ta tema, nes vis pasakoju, pasakoju, kaip man ten patinka... Matyt, kol nenueisit į pirmą pamoką, nenurimsiu :) Šokantys žmonės – gražūs, drąsūs, linksmi, aistringi ir problemos jiems neegzistuoja. Kiek kartų mes šypsomės, nors iš tikrųjų labai gerai nesijaučiame? Man iki tol taip būdavo neretai. O štai šokių pamokose šypsojausi iš tikrųjų.
(didelė ir graži Šokių Akademijos šeima. Manęs ieškokit kiek dešiniau)
Galiausiai, tiesiog žmonės. Juk iš tikrųjų jie ir kuria šalies veidą. Bendravau su daugybe žmonių ir jei man dabar reikėtų išrinkti bendrus bruožus, gal taip meniškiau pasakius, nupaišyti tipišką ispaną, jis būtų: plepus(!!!), kalbėdamas beveik visada ar visada šypsotųsi, savo kalboje nepamirštų pašnekovo, juo nuoširdžiai domėtųsi ir liestų, būtent rankas, pečius. Prastai kalbėtų angliškai, cha cha cha...(dar vienas patarimas ateities Erasmusams: būtinai mokykitės ispanų kalbą, kitaip pražūsite) Ispanai jau tokie, bet užtat būtų apsiskaitęs, turėtų ką papasakoti politikos, istorijos, aplinkos temomis, labai lengvai pradėtų diskusiją, kurią žūtbūt norėtų laimėti ir greičiausiai jam pavyktų (jei oponentas – ne toks pat ispanas). Apie išvaizdą gal labai nesiplėsiu, visi žinote, kad ispanai tamsiaplaukiai, rudaakiai, įdegę... Tiesa, iš visų mano matytų tik 3 buvo gražūs, t.y., verti grieko ;) Merginos – ispanai labai greiti! Užkalbinimas Labas, kaip sekasi, kuo tu vardu?, komplimentas Kokia tu graži, ir prašymas Duok savo telefono numerį iš ispano lūpų nuskamba kone be pauzės. Ir visiškai rimtai.
Dar ispanai labai gerai bučiuojasi. Be komentarų :)
O užbėgdama už akių klausimui, kurio visi neabejotinai paklaustumėte, pasakysiu - niekada nesigailėjau, kad pasiryžau Erasmus nuotykiui. Ir patariu visiems, kuriems pažymiai ir kalbos žinios atveria duris, pro jas žengti nedvejojant. Žengus domėtis, bet nieko nepriimti asmeniškai (neva „taip nutiks ir man“) – juk kiekvieno patirtis individuali. Tu, Erasmusiuk, tikrai nepatirsi to, ką aš, ir tas mūsų skirtingumas yra jėga!
Erasmus: Ispanija buvo puiki gyvenimo mokykla: dabar turiu daug patirties, jėgų ir svajonių, kurių iki tol neturėjau.
Naujo kalno viršūnė prieš akis. Kopiam.
Komentarai
Rašyti komentarą