Erasmus: Ispanija

Maniau, kad tinklaraštis rašinėliu "Po komandiruotės" ir pasibaigs, o štai šį gana vėlų pirmąjį vasaros šeštadienį ėmiau ir susigundžiau dar kai ką brūkštelti. Visus taškus ant „i “ sudėlioti, galima pasakyti ir taip... Prabėgo jau keturi mėnesiai po mano ispaniškojo nuotykio, o aš vis dar gyvenu ten patirtais įspūdžiais, ūžiu kitiems galvas, kaip ten man patiko. Net nuotraukas dar teberodau tai tam, tai anam prie vyno taurės (taip jau ne kartą ir pasigerti teko, ech tas vynas ir nesibaigiantys pokalbiai...). Ir laikraštyje mano straipsnis jau spėjo pasipuikuoti, ir „Delfi" konkurse parodžiau save prie don kichotiškųjų vėjo malūnų. Prie lietuviškų mokslų grįžti buvo sunkoka, iš pradžių visiems padejuodavau, jog „taip taip, teisingai visi šneka, po Erasmus sunku priprast", bet dabar žinau, kad čia nesąmonė. Tingėjimą teisinti visaip galima :) Tad susiėmiau ir paskaitas šį pusmetį plius minus lankiau. Jos išsibarsčiusios, kai kuriuos grupiokus vos kartą per sava

Šiandien yra oficialiai paskutinė mano „komandiruotės“ į Ispaniją diena. Ji ypatinga: sužinojau savo paskutiniojo egzamino rezultatus (išlaikiau!!!), Čiurlionkės administratorius parašė, jog negali man skirti vietos savo bendrabutyje (nes nesu medikė anei gamtininkė, o norinčių daug), pirmą kartą metuose valgiau savo išsivirtų balandėlių (niam niam niam), o štai rytoj mano gimtadienis, su kuriuo RIMI pasveikino jau šiandien, chi chi… Metas pabaigti tinklaraštį. Žinojau, kad ši diena ateis, daugybę kartų mintyse dėliojau sakinius, kaip atsisveikinsiu: linksmai ar liūdnai, ar sentimentaliai, ką būtent pasakysiu, ką patarsiu. Juk jau galiu būti kompetentinga patarėja, esu išgyvenusi ir šilto, ir šalto, ir ledinio, ir karšto ;) Prisimenu grupioko Tomo žodžius atsisveikinant prieš vasarą, o tuo pačiu ir prieš Erasmus: tai bus geriausias pusmetis tavo gyvenime! Ta frazė labai paplitusi, gal net per daug, ir apskritai, man nepatinka, kad kažkas paskleidė tik vienos rūšies informaciją:

2011-ųjų Europos bachatos čempionai Chaves ir Silvia (viršuje) O čia 2009-ųjų pasaulio salsos čempionai Fernando ir Ayelen (video viršuje). Taip pat galite pažiūrėti, kaip kongrese šoko Pedro ir Noe, adresas YouTube: www.youtube.com/watch?v=kinUhsttI2g Pastabiausieji smalsuolių būryje trumpam išvysite ir mane, su oranžiniu sijonuku ir violetinėmis timpėmis (tiek detalių turėtų užtekti;) ) Visa tai, ką dabar pamatėte, mes turėjome šokti kongreso pamokėlių metu. Gražu, ar ne? Tikra tiesa, kad kartą pradėjęs užsikabliuoji . Jau nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be šokio...

Mano brangieji Mariau, Mantai, Tomai, Jurgi, Ignai, Egle, Giedre, Ieva, Vytautai, Algirdai, Andriau, Gražvydai – AČIŪ už tokį beprotiškai fantastišką sutikimą Vilniaus oro uoste !!! U ž plakatus „Sveika sugrįžus“, „Rūta, mes čia!“ su matematinėmis formulėmis (kad visi suprastų, jog grįžo matematikė), patį didžiausią ir šilčiausią pasaulyje apkabinimą ir šampaną. Sunku surasti žodžius tam, ką jaučiau, apsakyti... Esu pati laimingiausia, turėdama tokius draugus! Net įlipus į rytinį traukinį dar iškart nesimiegojo, žiūrėjau į plakatus ir galvojau, kaip man gera. Paskambinau mamai pasakyti, kad aš jau čia, jau, jau, jau... Paskui į galvą ėmė lįsti visi kelionės į Lietuvą įspūdžiai, užsimerkdavau, atsijungdavau, po kiek laiko vėl būdavau „gyva“... Tai gal trupučiuką apie tą savo ilgąją kelionę. Apie pusę dešimtos ryto skubėjau į autobuso stotelę. Tempti lagaminą buvo labai sunku, jaučiau, kad sveria tikrai daugiau nei atvažiuojant. Priėjau prie stotelėje stoviniuojančios bobutės pakla

Visą savaitgalį praleidau Ciudad Real Salsea, salsos kongrese. Penktadienį šokome tris, šeštadienį septynias, o šiandien vėl tris valandas. Dabar guliu lovoje visiškai nejausdama kojų, vos begaliu paeiti :) Jaučiuosi pavargusi, bet laiminga. Šokome kizombą, labai fainą afrikietišką šokį. Kaip mums sakė mokytojas, kizomba yra ne tik šokis, tai gėris, geresnės ateities viltis, šiltas apkabinimas. Šokti reikia labai susiglaudus, labai svarbu jausti vyro kojas ir patį vyrą ;) Kizomba palyginus jauna, natūralu, kad iki šiol turbūt negirdėjote. Nuėjome ir į bachatos pradedančiųjų – vidutiniokų lygį, tikėdamiesi paprastų žingsnelių, tiesiog atsipalaiduoti ir pašokti. Bet kur tau, bachatos mokytojai liepė daryti įvairiausius sukinius, įmantrias figūras. Viena išvis šokiravo visus, tiksliau, visas. Mat turėjome kristi žemyn ant nugaros, kai mus vyras prilaikė tik už kaklo. Kai atliekant tą manevrą Javieras man pasakė: „Atsipalaiduok, nebūk tokia įsitempusi“, gan piktokai atrėžiau: „Gal pa

Kai žmogus, aplinka, šalis tau nieko nereiškia, arba reiškia mažai, atsisveikinimai būna labai formalūs, net kelia savotišką džiaugsmą. Užtat priešingu atveju būna labai liūdna, ir tą aš čia jau patyriau. Pirmiausia teko atsisveikinti su Maria , dieną prieš tai nusifotografavome, štai viršuje ir matote mūsų nuotraukas. Vien mintis, kad jos daugiau nebepamatysiu, arba pamatysiu negreitai, vos nepravirkdė... Supratau, kad tebesu tokia pat jautri kaip ir visada, labai prisirišu prie žmonių, su kuriais man gera ir vietų, kur jaučiuosi jaukiai. Maria yra labai geros širdies mergina. Visuomet paklausdavo, kaip jaučiuosi, ar man ko reikia, jai nuoširdžiai buvo įdomu, kaip praėjo mano diena. Tokį gyvą susidomėjimą ir mokėjimą išklausyti turi labai nedaugelis žmonių. Pripažinkime, kad dažniausiai būna taip, jog norime draugui kažką apie save papasakoti, išlieti širdį, o jis nėra tam dėmesingas, vos pabaigę kalbėti ir tikėdamiesi kažkokio komentaro ar patarimo sulaukiame: „ O aš... “. Maria ma

Nieko per daug nerašysiu, tik noriu pasidalinti savo džiaugsmu: labai gerai išlaikiau matematiką ir, kaip matote, aplenkiau visus ispanus! Pirmas pažymys nurodo, kiek balų surinkome egzamino metu, o antras reiškia darbo, kurį turėjome atlikti namuose, įvertinimą. Kai kurių egzamino ir darbo įvertinimai skiriasi kaip diena ir naktis - akivaizdžiai matosi, kad patys užduoties namuose nesprendė, o rado kokį protingą draugą. Ketvirtadienį darbų peržiūra, žadu nueiti, nes smalsu, kaip reikėjo pabaigti paskutinį uždavinį (žinau, kad dėl tos trūkstamos pabaigos ir praradau tašką). Nors tiesą sakant, gal tai labiau dingstis paskutinį kartą pamatyti dėstytoją... Mat man jis labai patinka, turi gerą humoro jausmą, yra labai jaunatviškas, net eina kaip koks berniokas, pasišvilpaudamas ir mojuodamas diferencialinių lygčių knyga. Kartą įėjusį į auditoriją jį taip pralinksmino ant lentos pamatytas užrašas: 1.2+1.5+1.7=...(toliau visaip spręsta trupmenomis) Bevalydamas tą lentą, matėsi, vos suvaldė

Tiksi tiksi tas laikas, niekada netinginiauja, nors dabar labai paprašyčiau jo kiek pailsėti ir sustoti... Žmonės, man čia liko lygiai savaitė! Nors jei tiksliau, tai dar mažiau, nes kitą savaitę tokiu laiku jau būsiu arba geležinkelio stotyje, arba pakeliui į Madridą, o gal jau ir Madrido metro. Iš Madrido vyksiu į Barseloną, o iš Barselonos pusę trijų nakties parskrisiu į žiemišką, snieguotą ir speiguotą Vilnių. Brrr... Tad šiandien leisiuosi į lauktuvių paieškas. Nekuklūs tie lietuviai, pasirodo: sulaukiau pageidavimų parvežti iš Ispanijos maišą apelsinų ir mandarinų, belekiek vyno butelių, šaldytuvą (!!!), vergus ispaniukus(!!!!!!). Pastarųjų pageidauja mano šaunieji MMT3: Marius, Mantas, Tomas ir Jurgis :) Pasitikrinsiu, ar gerai pamenu reikalavimus: tai turi būti mieli 7-8 metų vaikučiai, pasiruošę besalygiškai ir ištikimai tarnauti savo lietuviams šeimininkams, o būtent pagaminti valgyti, išplauti indus, atnešti alaus? Be to, turi būti gana gabūs kalboms, mat teks išmokti

Pasakojimą apie Toledą „taupiau“ dvi savaites. Jį su Inés ir Laurent aplankėme gruodžio 30- ąją, kai nauji metai buvo visai ant nosies. Tikėjausi vos grįžusi viską ir papasakoti, bet užgriuvo šventiniai rūpesčiai, paskui ruošimasis egzaminams... Užtat nėra to blogo, kas neišeitų į gera – sausį, kai dėl krizės panaikintos nuolaidos kelionėms su jaunimo pažymėjimu, o ir nelabai bėra laiko keliauti, aš vis dar turiu ką papasakoti. Taigi Toledas, Kastilijos – La Manšos (regiono, kuriame dabar gyvenu ir mokausi) sostinė. Vadinamas „Trijų kultūrų miestu“, nes jame yra gyvenę trijų kultūrų žmonės: žydai, arabai ir krikščionys. Dar Toledą vadina miestu-muziejumi, mat jis labai senovinis, skaičiuojantis jau daugiau nei du tūkstančius metų istorijos. Kai pamačiau savo akimis, supratau, kad ispanai-tolediečiai (na tie, kurie gyvena ar yra kilę iš šio miesto) buvo teisūs sakydami, jog palyginus su Toledu Ciudad Real yra bjaurus. Toledas yra istoriškiausias mano iki tol gyvenime matytas miesta

Patys šviežiausi įspūdžiai po šiandienos egzamino skuba įsiamžinti čia. Diena buvo labai sunki, lydima streso ir baimės, visą laiką iki tol mane vis pagrauždavo sąžinė, kad reikia mokytis, o tai bus šakės... Ir viskas dėl vieno egzamino! Dalykas vadinasi „Įmonių informacijos sistemos“, jį jau anksčiau buvau kiek pristačiusi, bet niekada nerašiau apie vertinimą. O jis labai nesiplečiant toks, kad visi egzamino dieną pas simpatiškąjį dėstytoją atsinešėm po nulį... Neramu, labai neramu dėl ateities visiems, o ypač mums su Rafaeliu, vaikinu iš Meksikos, nes juk esame mainų studentai ir neatvažiuosime birželį perlaikyti, jeigu ką. 60 procent ų pažymio sudarė praktikos, jų turėjome tris. Viena – verslo tobulinimo projektas, kita – openERP, ir trečia – parduotuvės internete kūrimas. Visos praktikos oficialiai atliekamos grupėse, bet mes pasiskirstėme užduotis ir man teko trečioji. Pamenu, tada grįžau į butą galvodama: Jėzusmarija, negi aš sukursiu parduotuvę... Nerealu... Dar praėjo laiko, k

Na va, beveik visa savait ė nuo Naujų praėjo. Jau kaip ir laikas būtų man pasipasakoti, kaip atšvenčiau, kaip pradėjau 2012-uosius. Vakarienės metu pakėliau tostą už visus brangiausius Lietuvoje (jei būčiau kėlusi atskirai po vieną, Naujųjų diskotekos būčiau nebesulaukusi). Vynas, beje, pasirodė gana stiprus, toks, kad jo atsigėrus staigiai norėjosi kažko užvalgyti. Va tada supratau, kam puikiai tarnauja mūsų, lietuvių, taip nemėgstamos alyvuogės!  Šiaip aš prie jų skonio kaip ir pripratau, nėra jau tokios baisios kaip pirmą kartą. Pavalgiau, tuomet po truputį pradėjau ruoštis ir puoštis diskotekai, pasveikinau porą Lietuvoje buvusių ir laiką prie Skype leidusių žmonių, kuriems Nauji metai jau buvo atėję, o man ir visai Ispanijai dar ne. Likus kokioms penkiolikai minučių iki Drakono atėjimo pas mus prisiminiau, kad reikia vykdyti duotus pažadus, o tiksliau, prisikalbėjimus bloge. Tad pasiėmiau popieriaus lapą ir labai greitai, neleisdama sau per daug galvoti, surašiau, ką noriu nuveikt