Suvenyrai

Trečioji ir paskutinė pasakojimo apie Granadą dalis. Šį kartą – apie gatvės talentus, musulmonišką suvenyrų parduotuvėlių atmosferą bei apsišaukėles burtininkes.

Ne naujiena, kad gausiai žmonių lankomose gatvėse pinigų sugalvoja pasirinkti elgetos. Prisipažinsiu, dažniausiai jiems centų neįmetu, turbūt todėl, kad esu prisiklausiusi daug istorijų, kaip jie už surinktas aukas perka alaus ar degtinės (priklausomai, kokia diena pasitaikė, cha cha). Ir pati pamenu (nors dar buvau maža) mūsų šeimai nutikusią istoriją, kai prie mūsų mašinos priėjo vyras su lentele, kurioje parašyta, kad yra nebylys, jam reikalingi dideli pinigai operacijai ir gal mes galėtume kiek nors duoti. Tėvai buvo gana nustebę, kiek nepasitikėjo ir nieko nedavė. Paskui paaiškėjo, kad gerai padarė. Mat išgirdome tą vargšą nebylį kuo sklandžiausiai kalbant su savo draugeliu (gal „kurčiuoju“? ;)). Tas nutikimas man taip įstrigo į atmintį, kad galbūt juo ir galiu paaiškinti, kodėl gatvėje elgetaujantiems pinigų neaukoju.

Užtat kas kita yra žmonės, kurie tuos pinigus gatvėje patys užsidirba. Štai Granadoje matėme labai daug talentingų ir išradingų personažų. Pavyzdžiui, vienas buvo visas išsidažęs, apsivilkęs prabangiu, tartum auksu tviskančiu rūbu ir lazda pasirėmęs sėdėjo... ore!  Taip taip, stebuklas visai prieš akis, gali jį pačiupinėti. O jei įmeti monetą, magas neatsisakys su tavimi nuotraukos ar bent jau nusišypsos, pamojuos. Taip pat buvo riterio kūnas be galvos ir šalia ant stalo maivėsi ta jo galva. Vaikai iš išgąsčio ar įdomumo klykė, suaugusieji šypsojosi. Kitoje gatvėje lynu, ištiestu maždaug pusantro metro aukštyje vaikščiojo kitas artistas. Tiesa, ne tik vaikščiojo, kartais ir atsiguldavo „pailsėti“. Mes baisiausiai susidomėję žiūrėjome ir svarstėme, kaip jis po to nenukritęs ant žemės atsistos. Po šio „nebandykite namuose“ triuko Rocio, viena mergina iš mūsų kompanijos, nusprendė paaukoti keletą centų. Paskui patraukėme link suvenyrų parduotuvėlių, įsikūrusių siauroje, į kalną vedančioje gatvėje.

Taip, viskas, ką matome savo akimis, išliks mūsų atmintyje, bet visuomet norisi parsivežti ką nors iš aplankytų vietų. Man visi musulmoniški dalykai yra kažkas nuostabaus: audiniai, ornamentai, spalvos, atspalviai – viskas taip gražu... Vienoje parduotuvėje švietė daugybė raudona, geltona, violetine, žalia spalvomis išmargintų lempų. Nejučia prisiminiau pasakojimą apie Aladiną ;)

Daugybėje vietų buvo siūloma už vieną eurą įsigyti lentelę su savo vardu, parašytu arabiškai. Pigu, bet kam to reikia? Net suabejojau, ar mano vardą teisingai užrašytų, juk jis gana komplikuotas užsieniečiams (bent ispanams tai tikrai)... Kitoje parduotuvėje, kai žvalgiausi į paveikslėlius ant magnetukų, prie manęs priėjo pardavėjas, spėju musulmonas, ir paklausė, kuo galėtų padėti. Paklausiau, kiek tie magnetukai kainuoja.

-Tau tik du eurai. (plati šypsena)

-Tik man?

-Tik tau!

Aišku, kad ne tik man. Tokia kaina, esu tikra, galioja visiems, na, bent jau visoms ;) Kadangi magnetukas man patiko, tai nusipirkau, tuo, kas be ko, labai pradžiugindama pardavėją.

Kiti pardavėjai turėjo kitokią taktiką. Pavyzdžiui, kai žvalgėmės vienoje vietoje, iš kitos parduotuvės (jos visos labai šalia, be jokių durų) atėjo pardavėjas ir mane užkalbino kaip kokią gerą draugę: „Labas, kaip laikaisi? Kaip sekasi?“ Dar vieną akimirką mąsčiau, gal čia aš kvaila, neatsimenu pažįstamų veidų ;) Kai išėjome iš anos parduotuvės, tas vyras jau laukė mūsų prie savosios ir atrodė labai nustebęs, kodėl neužėjome pas jį. Dar kažką man šaukė.

Jau kiek kitoje vietoje, kai mūsų suvenyrų pirkimas ėjo į pabaigą, prie manęs (taip taip, vėl prie manęs... gal kad blondinė ;) ) priėjo moteris su žalia medžio šakele ir norėjo ją man duoti. Aš prisiminusi mamos pasakotus nuotykius Egipte, kai prekeiviai tiesiog įbrukdavo turistams į rankas savo prekes kaip neva dovaną, o paskui liepdavo pirkti, nusprendžiau neimti. Ta moteris ir nuėjo. Paskui prie Rocio priėjo kita ir jai padavė tą medžio šakelę. Rocio ją paėmė, o tada ta moteris labai maloniai jai ėmė pasakoti, jog tos šakelės dovanojimas turistams esąs Granados paprotys, ir taip toliau, ir panašiai... Tuo metu kita senutė ištiesė šakelę man. Hmmm... pamaniau, gal rimtai čia nieko blogo, geros moteriškės dovanoja šakeles ir pasakoja apie Granados papročius...

Tai ir paėmiau. Tuomet senutė saldžiu kaip medus balseliu paklausė, ar aš kalbu ispaniškai. Kai atsakiau, kad taip, paprašė duoti ranką ir pasisiūlė išburti iš delno. Kadangi į mano delną ji pažiūrėjo gal tik sekundės dalį, jau supratau, kad nieko iš tikrųjų jinai man neišburs. Bet ką gi, paklausykim. „Matau, kad kitąmet čia, į Granadą, atvyksi su visa savo šeima. Taip pat matau, kad tu, būdama tokia graži, tokia žavi, turėsi puikų vyrą ir daug vaikų. Tavo gyvenimas bus labai labai ilgas ir laimingas! Dabar parodyk man kitą ranką“. Kita ranka: „Tu studijuoji ar dirbi?“ „Studijuoju“ „Tai va, matau, kad po savo studijų turėsi labai gerą darbą, labai daug uždirbsi“. O dabar atspėkite iš trijų kartų, kas nutiko, kai būrimas baigėsi? Mieloji močiutė burtininkė man pareiškė: „Dabar sumokėk, kiek negaila“. Dar kiek dvejojau, ką man dabar daryti (šalia mačiau, kad ir Rocio buvo sutrikusi; jos būrėja, matyt, paprašė to paties). Pamačiusi, kad žadu duoti tik centus, būrėja nusprendė reikalauti konkrečios pinigų sumos: „bent jau 2 eurus, juk būriau iš dviejų rankų!“ Ot senė! Dabar nei bėgti, nei su ja ginčytis (dar kokiu prakeikimu pagrasint galėjo...). Pasakiau, kad va, duodu vieną eurą, daugiau neturiu. O kita „būrėja“, ta, kuri „būrė“ Rocio, jos paprašė 5 eurų! Neva „visos tiek duoda“. Žodžiu, abi gavome pamoką, kad dovanų gatvėje nebūna. Žinokite tai ir jūs :)

O čia mano suvenyrai: