Alhambra: rojus žemėje
Pirmiausia, tai save ir visus sveikinu su atėjusia žiema! Neįtikėtina, kaip greitai ji atėjo. Iš tikrųjų, čia tai tik kalendoriuje: žinoma, šalta, šįryt net rūkas buvo, bet sniego nėra ir greičiausiai nebus... Man dėl to nė kiek neliūdna. Lietuvoje į tą sniegą esu atsižiūrėjusi iki soties, ir senius besmegenius stačiusi, ir gniūžtėm pasimėčiusi, ir užpustytus takus atkasinėjusi ;) Užtat kasdien pakeliui į universitetą mano akis džiugina toks linksmas senis besmegenis technikos parduotuvės vitrinoje. Rytais jis tiesiog šypsosi, o vakarais, kai jau būna sutemę, ant jo sninga ir tai taip romantiška!!!
Po tokios įžangos Granada labai ne į temą, žinau... Bet juk blondinei galima! ;) Granada yra miestas visiems, pavargusiems nuo gyvenimo rutinos, didmiesčių triukšmo, darbų ir nuolatinio skubėjimo šiame civilizuotame pasaulyje. Čia gyva istorija, visai ne ta, kuri vadovėliuose, ne ta, kurią skaitai ir dėlioji mintyse pagal datas, o ta, kurią jauti tiesiog čia būdamas ir tarytum tapdamas jos dalimi.
Užrašas ant sienos:
„Jis išvyko į Granadą ieškoti tylos ir laiko, o Granada jam dar davė harmoniją ir amžinybę“
Granados pasidžiavimą Alhambrą (tai reiškia „Raudona pilis“, matyt pavadinta taip dėl rausvų sienų) IX amžiuje kariniais tikslais pastatė musulmonai. Alhambra – tai aukštai ant kalno stūksančios didžiulės pilys su įspūdingais sodais. Musulmonai išdailino viską iki menkiausių smulkmenų: grindys, sienos, lubos – viskas išmarginta gražiausiais spalvingais raštais. Pavyzdžiui, gėlytėmis, lapeliais, įvairiais ornamentais.
O sodų neišpasakytas grožis! Viskas, viskas ten žydi. Įvairiausių spalvų rožės, našlaitės ir kitokios gėlės, granatų, citrinų ir apelsinų medžiai...
Augalai susodinti išlaikant ornamentą, pavyzdžiui, kvadrato ar apskritimo, taip pat šalia bėga vandens fontanai, yra tvenkinukai, kuriuose... plaukioja auksinės žuvelės! Pasijutau tarsi tais „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų laikais, kai apsupti prabangos gyveno karaliai, vaikščiojo po tokius sodus ir klausėsi paukščių giesmių. Tais gana prietaringais laikais, kai buvo tikima magija.
Sako, kad mirdamas žmogus paskutinį kartą turi pažvelgti į Alhambros pusę. Mano nuomone, tai yra rojus žemėje ir jei yra rojus danguje, tai jis turi būti labai panašus į šitą. Tokiame praleisčiau visą amžinybę ir taip sakydama tikrai nehiperbolizuoju. Kai Laurent tai pasakiau, jis reagavo labai vyriškai praktiškai ir todėl visai neromantiškai: „Bet juk čia nėra elektros“. Kam man ta elektra, juk žvaigždės naktį šviečia :)
Tęsinys rytoj ;)
Komentarai
Rašyti komentarą