Paskaitos baigėsi

Šiandien buvo paskutinė diena, kai keikiau žadintuvą, skambantį  7:20 (laiku, kai dar taip norisi pamiegoti...). Nuėjau į paskutinę šiais metais paskaitą.

Paskaita vadinosi „Įmonių informacijos sistemos“. Nusišypsojau perskaičiusi, ką galvojau apie ją rudenį (rašinėlis „Akademinis gyvenimas“). Dabar suprantu, ką kalba dėstytojas, ir tai yra be galo įdomu. Jis mums atskleidė, kaip sukasi verslo pasaulis, kuriame pinigai skaičiuojami milijonais ir milijardais. Papasakojo daugybę istorijų, kurios patvirtina taisyklę: genialumas slypi paprastume, viena idėja, užgimusi kažkieno galvoje, gali pavirsti neįtikėtina sėkme ir pritraukti minią žmonių. Mes sužinojome, kokią jėgą turi informacija ir kur jos ieškoti, išmokome matyti ir vertinti viską iš verslininko, o ne vartotojo pusės.

Vakar sužinojau, jog iš paskutiniojo programavimo egzamino darbo gavau dešimtuką. Niekada nebuvau pažymių vergė ir mokiausi ne dėl jų (tuo labiau dabar, kai Erasmus balai niekur nesiskaičiuoja;) ); užtat tas mielas apvalus dešimtukas man reiškia tai, jog moku. Moku programuoti!! Taip nuosekliai ir aiškiai visko išmokau čia.

Noriu pasakyti – taip, aš čia gavau, ko ieškojau – teoriją pakeitė praktika!

Pasiilgsiu ir mūsų matematiko, plepaus ir iš pradžių kiek ironiško mano atžvilgiu dėstytojo (pamenu, sakė: tu gerai pagalvok, tai sunkus dalykas; negi aš tau turėsiu specialiai ruošti užduotis, cha cha?). Paskui jis savo nuomonę pakeitė ir į mane žiūrėjo jau kaip į protingą ;) Be to, porą kartų gatvėje pats užkalbino, nuoširdžiai domėjosi Lietuva ir gyrė kalbų mokėjimą.

Ofimatika, tiesa, pasirodė kiek labiau komplikuota, nei man sakė prieš tai čia Erasmus studijavusi studentė. O taip nutiko todėl, kad išradingasis dėstytojas šiemet sugalvojo „patobulinti“ programą ir pridėti programavimą Visual Basic kalba Microsoft Office programoms. Tas rimtai išgąsdino net informatikus, ką jau kalbėti apie mane... Šiaip ar taip, dėstytojas labai mielas, kai nuspręsdavo kalbėti ispaniškai (įprastai dalykas anglų kalba, bet kadangi ispanai nesuprasdavo, dėstytojas persiorientuodavo į ispaniškos auditorijos poreikius) vis prieidavo prie manęs paklausti: „Rūta, šiandien kalbėsiu ispaniškai. Ar viską supranti? Viskas gerai? Jeigu ką, paskui manęs galėsi klausti“.

Šiandien dar nuėjau į „Įmonių administravimo pagrindų“ tutoria (lietuviškai sunku išversti; tai yra laikas, kurį dėstytojai kiekvieną savaitę skiria studentams. Mes galime ateiti pas juos ir klausti, kas neaišku). Dėstytoja kalbėjo su manimi kaip su drauge, viską nuosekliai paaiškino, paskui pasidomėjo, kur praleisiu šventes, kaip švenčiama Lietuvoje. Nustebo, kad mes per Kūčias valgome 12 patiekalų ;) Ji ir pati yra buvusi Erasmus Prancūzijoje, sakė, jog tai geriausia patirtis jos gyvenime, iš ten parsivežė... vyrą! Kaip nuostabu.

Jausmas sunkiai nusakomas. Rugsėjį, vos tik atvykusi, norėjau, kad kuo greičiau ateitų spalis, kad nebebūčiau ir nebesijausčiau naujoke; taip pat laukiau lapkričio, norėjau pamatyti ispanišką rudenį. Paskui gruodžio, nes buvo įdomu, kaip atrodys tas laikas, kai į Ispaniją atkeliauja Kalėdos, o sniego nė su žiburiu nerasi. Užtat sausio nei kiek nelaukiu. Jis reikš atsisveikinimą su mano svajonių šalimi, kalba, naujais draugais... Liko mėnuo, ir jau jaučiu, kaip laikas tarsi smėlis slysta man tarp pirštų. 

Užtat mėgaujuosi kiekviena diena. Štai nuotrauka iš Kalėdų vakarienės, kurią valgėme su Šokių Akademijos žmonėmis (čia aš su Javier; sakė, kad esu persona especial, ak, komplimentai, komplimentai!!! )