Rūta citrusų karalystėje

Į Valenciją šeštadienį išvažiavau visai mažai miegojusi, kokias 3 valandas. O taip todėl, kad nuėjau į šokių praktiką, vykstančią penktadieniais po vidurnakčio. Pakeliui galvojau: aš beprotė! Žinau, kad ateinančią dieną anksti keltis, net nesu susidėjusi daiktų ir štai – į  fiestą ;) Kita vertus, hay que disfrutar, hay que aprovechar, t.y. reikia džiaugtis, reikia naudotis kiekviena pasitaikiusia proga. Žodžiu, smagiai pasišokom, atšventėme mokytojo Pedro gimtadienį su šampanu, saldainiais ir tortu. Jam padovanojo žalius marškinius ir liepė tuoj pat apsivilkti, tai gavosi kaip viliotinis, na, įsivaizduokite, juk jis šokėjas, mokėjo sukurti spektaklį :)

7 ryto atsikėliau visai be gyvybės, truputį padėjo tokie laiko patikrinti receptai kaip ledinis vanduo ir kava. Autobuso vairuotojo paklausiau, kiek laiko važiuosime, kad žinočiau, kiek galiu miegoti. Man atsakė, jog šešias valandas, tad galiu numigti gerą siestą. Autobuse žmonių nebuvo daug, įsitaisiau per dvi vietas ir nusiteikiau tai gerai (vairuotojo žodžiais) siestai. Ir taip jau vos primigau, staiga autobusas metėsi į kairę pusę, paskui į dešinę ir taip be paliovos – vieni posūkiai, kairėn dešinėn - labai vingiuotas kelias.

Valencijoje pasitiko dėdė su sūnumi ir pajudėjome jų namų Sagunto miestelyje link. Pro automobilio langą grožėjausi, kokia žalia yra Valencija. Palmių auga tiek, kiek pas mus miškuose medžių: jos čia tokios valencijiečiams įprastos. Dar gatvėse auga ir mandarinmedžiai, bet dėdė sakė, kad jų vaisiai nevalgomi, yra rūgštūs, neskanūs, turi daug sėklų. Papasakojo tik kad kartą girti lietuviai bandė tų vaisių ragauti ir vietiniai juokėsi.

Bet tiesa, kad Valencija ir jos apylinkės yra citrusų karalystė. Čia auga apelsinai, mandarinai, citrinos, greipfrutai... Dėdė, dirbantis laukuose jau daug metų, man surengė išskirtinę ekskursiją ir viską parodė, papasakojo, prisiskynėm ir paragavom visokiausių rūšių mandarinų ir apelsinų.

Kaip man sakė dėdė, šioje zonoje žodis „apelsinas“ ar „mandarinas“ nieko nereiškia, reikia kalbėti rūšių pavadinimais. O jų yra visokiausių... Aplankėme ir žaliųjų mandarinų lauką, pasirodo, jų rūšis vadinasi „Hernandin“. Po to, ką sužinojau iš profesionalo :), truputį pakoregavau rašinėlį „Mandarinai žali!“, siūlau paskaityti. Dabar mano kambarys kvepia taip mandariniškai, kad niam niam niam... Mat dėdė įdėjo visą maišą žaliukų „Hernandinų“ :)

Dar aplankėme jūrą (taip taip, tą Viduržemio, tą, kuri tokia didelė žemėlapy atrodo) ir kalnus, milžiniškus ir tylius, kuriuose tvyro visiška rimtis. Matėme iš labai aukštai krintantį vandenį, atrodė stebuklingai...

Tie, kuriems su manimi teko kiek pafilosofuoti apie gyvenimą žino, jog esu fatalistė, tai yra, tikiu likimu. Tikiu, kad mūsų gyvenimas vos gimus jau yra parašytas ir mes tiesiog viską, kas mums lemta, išgyvename (žinau, kad minia čia pat užsimanytų pasiginčyti, bet juk tuo ir esam nuostabūs, kad skirtingi ;) ). Kalėdų, besibaigiančių senųjų ir artėjančių naujųjų metų laikas kažkaip privertė daug ką apmąstyti (aš ir taip mąstyti apie tai, apie ką reikia ir apie ką nereikia mėgstu...). Nusistebėjau, koks įdomus, koks nenuspėjamas yra gyvenimas!

Jei kas praeitais metais besėdint prie Kūčių stalo man būtų pasakęs, kad ateinančiais metais jas sutiksiu ne namie, o už tūkstančių kilometrų, su kita šeima, kad vakarienei valgysim krevetes... Būčiau pasakiusi: čia ne apie mane. Juk tuo metu neturėjau nei menkiausios minties, nei idėjos apie dalyvavimą Erasmus; Ispanija buvo planas „kada nors“.

Moralas visiems toks: vertinkite, ką turite, vertinkite vakarienes, darbais užpildytas dienas taip pat kaip tingias popietes; vertinkite visą laiką, praleistą ten, kur esate; nes viskas vyksta pašėlusiai greitai ir niekas nežinome, kur būsime rytoj.