Botellonas su kolegomis

Žinokit, čia jau šalta. Sakau tai nepaisydama termometro skaičiukų, kurie sako, kad ryte yra apie +12 (o tai turbūt Lietuvoje būtų svajonių ruduo) ir ispanų, kurie vis primena, jog mano šalyje yra daug daug šalčiau ir kad aš prie vėsesnio oro turėčiau būti pripratusi.

Stebiuosi, kaip kai kurie čia dar vaikšto su maikėmis. Aš prisirengiu, ką turiu šilčiausio ir vis tiek jaučiu, kaip šaltis persmelkia visą kūną ir ledėja rankos. Nusprendžiau: šį savaitgalį nusipirksiu pirštines! :)

Visgi kai vienas pirmakursis, su kuriuo turiu bendrą paskaitą, pakvietė į Botelloną, nusprendžiau šio pasiūlymo neatsisakyti. Universiteto aplinkoje užmegzti naujų pažinčių sunku dėl kelių priežasčių: visi būna susitelkę ties paskaitomis, nelinkę daug kalbėti (informatikai...), jei ir kalba, tai daugiausia su savo grupiokais, su kuriais turi visas paskaitas. O manosios išsibarsčiusios, kiekvieną jų turiu su skirtingais žmonėmis. Be to, daugiau Erasmus studentų fakultete nesutikau (visai tikėtina, kad daugiau ir nėra), visi ispanai, tai jausmas ganėtinai keistas, yra „jie“ ir „aš“.

Bet grįžkime prie esmės. Tikrai džiugu, kad iš būrio tylenių, įsimylėjusių kompiuterius (atsiprašau už šią ironiją visų informatikų, kuriems šis posakis negalioja ;) ), atsirado vienas, jau pirmą dieną mane išdrįsęs užkalbinti: „Labas, tu užsienietė? Erasmus? Kuo tu vardu? Aš Victor, malonu susipažinti“. Kažką tokio jis man pasakė, įsidėmėjau, kad buvo daug klausimų vienu metu ir tradiciški ispaniški bučiniai į abu skruostus. Paskui, kai dėstytoja liepė pasiskirstyti į grupes būsimai užduočiai, jis iškart mane pakvietė į savo grupę, o kiek vėliau Facebook‘e sulaukiau ir pakvietimo į Botellon.

Paskyriau nemažai laiko tam, kad sugalvočiau, ką apsirengti, kai naktys jau tokios šaltos. Apsivilkau kelis drabužius vieną ant kito, pasiėmiau švarkelį, skarelę, apsiaviau jau nebe tiek vasariškus batelius. Juk teks stovėti lauke su gėrimo stikline rankoje kelias valandas, jau žinau :)

Su Viktoru (sulietuvinsiu jo vardą, paprasčiau rašyti, gerai?) susitarėme susitikti autobusų stotyje, mat jis ten turėjo atvažiuoti iš savo namų, Puertollano. Kartu buvo ir jo draugas, kaip vėliau paaiškėjo, su juo irgi turiu paskaitą. Bet ką ten visus atsiminsi... Žodžiu, Viktoras iš tiesų yra nerealiai šnekus. Užtenka paklausti kokio paprasto dalyko ir sulaukiu tokio atsakymo, kad išsamesnį sunku ir sugalvoti. Pavyzdžiui, paklausiau apie vieną Ispanijos istorijos įvykį, vadinamą 15M, tai sužinojau turbūt daugiau nei papasakotų istorijos profesorius! Ir taip ne tik su istorija, bet ir politika, religija, geografija. Čia turiu paminėti, kad tas vaikinukas už mane jaunesnis 2,5 metų, tai yra, turi tik 18!!!

Botellono aikštelėje susitikome su kitais žmonėmis, mane supažindino su kokiais 20, todėl savaime aišku, jų vardų nepamenu. Visi labai draugiški, domėjosi, iš kokios aš šalies, ką studijuoju ir taip toliau (klausimai, į kuriuos jau esu „atkalusi“ atsakymus, nes kone visi klausia to paties ;) ). Supratau, kad patekau į tikrai intelektualią kompaniją, kai tarp Viktoro ir kitų užvirė diskusija (pabrėžkime, ketvirtadienio naktį begeriant alkoholį automobilių stovėjimo aikštelėje) apie pasaulio ekonomiką, žydus ir kitas tikrai rimtas temas. Kiekvienas turėjo ką pasakyti, žinojo šūsnį argumentų, ir nors daug ko nesupratau, nes žodžius bėrė labai greitai, bet žavėjausi vien ta uždegančia kalbėjimo maniera.

Apie pusę keturių nakties nusprendėme, kad šaltis jau tikrai sunkiai ištveriamas ir laikas keliauti namo. Nors sakiau, jog žinau kaip pareiti, mane vis tiek palydėjo, ir tai labai gražu iš šių mano jaunesniųjų „kolegų“ pusės.