Beveik naktis muziejuje ir vėjo malūnai

Vieną vakarą sugalvojau, jog metas kiek „pasikultūrinti“ ir aplankyti Don Kichoto muziejų. Muziejai čia visi nemokami, kodėl gi ne? Kad būtų linksmiau, į kompaniją pasikviečiau naują draugą Laurent (taip pat Erasmus studentą).

Kai nuėjome, teko nusivilti – muziejus buvo uždarytas dėl vykdomų darbų. Laurent linksmai pasijuokė iš mano „tobulo“ suplanavimo. Ką daryti dabar? Nusprendėme tiesiog pasivaikščioti po miestą, geriau pažinti gatves ir galbūt pamatyti kažką įdomaus. Taip atradome labai gražią Santa Maria del Prado katedrą, kurios viduje buvo tokios kaip trys bažnytėlės (3 atskiri altoriai). Galima pasirinkti, kur melstis :) Šalia katedros buvo galima grožėtis Prado sodais, labai jaukia vieta, kur auga daugybė mažų ir didelių palmių bei rausvai žydi krūmai.

Laurent pamatė, kad čia pat yra dailininko Manuel Lopez-Villasenor muziejus, nusprendėme, kad vietoj ano uždarytojo aplankysime šį. Įėjus mus užkalbino apsaugos darbuotojas, paklausė, iš kokių šalių esame. Iš storo popierių archyvo ištraukė tekstą apie paveikslus prancūzų kalba ir padavė Laurent, o man, kaip ir tikėjausi, teko tenkintis anglišku vertimu (čia vargiai kas žino, kur apskritai yra Lietuva).

Nesu didelė muziejų gerbėja – man dažniausiai tai tik būdas „prastumti“ laiką, na, galbūt sužinant vieną kitą įdomesnį faktą. Bet šį kartą patiko iš tikrųjų, mat to dailininko paveikslai buvo menas, kurio prasmės nereikia spėlioti. Įspūdį darė realistiškai nutapyti žmonių kūnai, iškilaus reljefo pastatai, įvairiausi indai ir vaisiai. Su Laurent kiekvieną paveikslą aptarinėjome su humoru, pasvarstydami, kodėl dailininkas nusprendė pavaizduoti vieną ar kitą elementą. Pavyzdžiui, buvo paveikslas, kuriame prie mūro sienos stovėjo keli nuogi vyrai, ir labai aukštai, jiems nepasiekiamoje vietoje, sienos nišoje, buvo padėtas mažytis baltas dubenėlis. Nusprendėme, kad ten turbūt maistas, kurio jie negali gauti.

Tapę meno kritikais nepastebėjome, kaip prabėgo laikas. Susiruošėme keliauti ir – staigmena – durys, pro kurias atėjome, buvo užrakintos. Tuo metu abu prisiminėme filmo pavadinimą „Naktis muziejuje“, nors nei vienas nebuvome jo matę. Buvo ir kiek juokinga, ir truputį baisu. Juk jau visai sutemę. O kas, jei mus iš tikrųjų pamiršo ir užrakino visas duris?

Laimė, atradome kitą išėjimą, siaurus žemyn vedančius laiptus. Laisvė!

Vakarą beplepėdami pabaigėme pagrindinėje miesto aikštėje. Štai kaip gražiai ji atrodo, kai tamsu:

Vakar Inés pakvietė ją aplankyti ir kartu su Nacho važiuoti pažiūrėti vėjo malūnų. Tie malūnai – Kastilijos-La Manšos regiono pasididžiavimas, sakoma, kad vietoje, kur jie dabar stovi, keliavęs garsiojo Don Kichoto autorius Servantesas.

Iš tikrųjų, kojoms ten vos palietus žemę, pajutau tarsi būčiau nukeliavusi daugybę metų į praeitį. Jausmas žodžiais sunkiai apsakomas, dvelkia visiška ramybe ir paslaptimi. Iš trisdešimt keturių kadaise stovėjusių malūnų išlikę dešimt, visi visiškai vienodi: dideli, balti ir išdidūs (žinau, kad apie daiktus taip negalima sakyti, bet man tai pasirodė tinkamiausias žodis).

Vieta apsupta kalnų su matomais siaurais takeliais, plaukus kedena vėjas, o prieš akis atsiveria panorama: kadaise stovėjusios pilies mūrai, daugybė mažų senų namukų rausvais stogais. Atsisėdome ant laiptų tiesiog pažiūrėti ir patylėti.

Saulei pradėjus leistis ir nusidažius ryškiai raudona spalva, malūnai ėmė atrodyti dar didingesni, o laikas dar labiau sustojęs. Vaizdas tiesiog tobulas, abi su Inés nusprendėme, kad nieko romantiškesnio nesame mačiusios. 

Vėjas vis stiprėjo ir pasidarė labai šalta, tad nusprendėme keliauti atgal. Nacho atminimui padovanojo po atviruką, kurio kitoje pusėje parašėme vieni kitiems linkėjimus savo kalba.

Šį vakarą prisiminsiu kaip vieną įspūdingiausių!