Po velnių, kokia tu graži

Šiame tinklaraštyje jau kartą minėtas mano jaunesnysis kolega Viktoras kurį laiką vis kvietė į kiną, bet neturėjau laiko (sakysite, klasikinis atsikalbinėjimo būdas; bet nemeluoju, tikrai buvau užimta!). Skambino, rašė Facebooke, ten ir nuorodą su kino programa įdėjo, kad pasiskaityčiau. Ką gi, kai pagaliau mano grafikas kiek atsilaisvino, sutikau.

Viktoro pasiūlymas buvo pažiūrėti Paranormal activity trečią dalį (pirmą, pamenu, žiūrėjom barake, juk taip, Mariau, Juste? ;) ). Tai siaubo filmas, kuris yra kiek netipinis tuo, kad visus pabaisas-baubus-vaiduoklius savo vaizdo kamera įamžina pats filmo herojus;  todėl, bent jau mano nuomone,  viskas atrodo tikroviškiau.

Kas šio filmo dar nematėte, žadate žiūrėti ir jums nepatinka, kai kas nors iš anksto papasakoja, kas nutiks, siūlau praleisti keturias pastraipas. Aš tiesiog negaliu neišplepėti! Taigi, pagrindiniai veikėjai yra keturių asmenų šeima, du jauni tėvai ir dvi mažos jų dukrytės. Kaip ir pirmosiose dalyse, tėčiui labai patinka filmuoti ir jis retai kada paleidžia iš rankų vaizdo kamerą. Žinoma, iš pradžių kameros misija yra grynai pramoginė, kol name nepradeda girdėtis keisti garsai, bildesiai, dužti daiktai. Tuomet tėtis sugalvoja, kad kamera galėtų užfiksuoti visus keistus reiškinius, kad ją reikia palikti įjungtą net naktį, visuose kambariuose.

Kamera pradeda „stebėjimus“ rugsėjo 10-ąją (matote, kokia gera mano atmintis ;) ). Nuo tada kasnakt vis pasigirsta kokie nors garsai, išryškėja keisti šešėliai ar savaime užsidaro šiaip jau visada atidarytos tėvų miegamojo durys. O vieną naktį kamera užfiksuoja, kaip viena mergaičių Kristi naktį atsikelia iš lovos ir ima kalbėtis su kažkuo nematomu.

Tiesa, mergaitės pokalbiai labai paprastai paaiškinami: ji maža, kaip ir visi maži vaikai, turi įsivaizduojamą draugą, kurio suaugusieji nemato. Kuo toliau, tuo labiau ėmė atrodyti, kad tas draugas nebuvo gerietis – vis labiau siautėjo po namą, gąsdino mergaites ir jas prižiūrėti atėjusią auklę. Po vienos iš tokių siaubingų naktų mergaitės tapo tokios įbaugintos, kad paprašė mamos, jog visa šeima bent kuriam laikui persikeltų gyventi pas močiutę. Mama sutiko neiškart, nes niekaip negalėjo patikėti, kad vyksta kažkas negero. Piktasis „bildukas“ padėjo apsispręsti – kai namas tapo visiškai suniokotas, visi išvyko pas močiutę.

Kaip ir reikėjo tikėtis, antgamtiški dalykai nesiliovė ir naujoje vietoje. Priešingai – būtent mielosios močiutės name tas nematomas draugas užmušė abu tėvus (buvo labai daug baisių scenų, kai teko krūptelėti iš baimės ar nuo žiaurių kruvinų vaizdų), ir – ko tikrai tikrai nesitikėjau – pabaigoje močiutė ramiausiai paėmė mergaites už rankų ir nusivedė į palėpę „ruoštis vestuvėms“ su ta nematoma pikta dvasia.

Daugelis pasakysite – ne filmo aprašymo čia laukėme ;) O esate matę filmus, kai kokia porelė nueina į kiną, ir paskui vaikinas viso filmo metu galvoja, ką čia padarius, kad atsirastų dingstis apkabinti merginą? Tai va, man atrodo, Viktoras  buvo kaip tas vaikinas iš filmo. Likus kokioms dešimčiai minučių, kai ekrane dėjosi visokios baisenybės, jis mane apkabino ir uždėjo savąją ranką ant manosios. Gerai, kad filmas greit baigėsi, nes man buvo kažkaip nejauku.

Pirmadienį susitikome Įmonių administravimo paskaitoje, jis atsisėdo šalia, pasiguodė, kad trečiadienį (šiandien) jo laukia matematikos egzaminas ir kaip jis nieko nesupranta. Paklausė, gal aš galėčiau jam nors truputį paaiškinti? Ką gi, mokytojavau Lietuvoje, nusprendžiau, kad galiu pabandyti ir čia. Kiek aš ten atsiminiau apie funkcijų ir sekų ribas, Teiloro eilutę ir panašiai, tiek pabandžiau jam papasakoti. Žinoma, buvo gan sunku aiškinti ispaniškai, gerai, kad matematiniai ženklai yra viena pasaulinė kalba, tai nežinodama žodžio galėjau tiesiog užrašyti simbolį.

Paskaitos metu Viktoras užsivedė kalbėti savo mėgstamiausiomis temomis – apie istoriją ir politiką. Istorija man dar kartais visai įdomi, politika nežavi, bet kokiu atveju, pabrėžiu – paskaitos metu! Trukdė klausytis, ką kalba dėstytoja, be to, tyčia ar ne, trumpam uždėjo savo ranką man ant kelių.

Facebook‘e sulaukiu vis daugiau žinučių iš jo su pasiūlymais eiti ko nors išgerti, dar kartą eiti į kiną ar šiaip ką nuveikti. Vakar taip tarsi iš niekur parašė: „Po velnių, kokia tu graži“ (priekabiausieji manęs paklausite, tai kaip ispaniškai „po velnių“? Ir čia mane pričiuptumėte, nes nežinau, kaip ir ar išvis tokia frazė egzistuoja. Čia taip pakeičiau tokį gana nekultūringą ispanišką žodį. Kita vertus, kaip mums sakė ispanų kursuose, dauguma panašių žodžių jau yra praradę savo tiesiogines reikšmes, tad manau, kad jums perteikiau prasmę tiksliai).

Viktoras mielas ir protingas, bet kaip vaikinas man tikrai nepatinka. Tad pasielgsiu kaip ir su visais, kurie patenka į tokią kategoriją, che che ;)

O dabar apie ispanų kalbos kursų rezultatus! Surinkau 9.3 balo, taigi gavau devynis! Happy=) žinoma, truputėlį sudrumstė mano džiaugsmą faktas, kad kitas studentas, surinkęs taip pat 9.3, gavo 10. Dėstytoja tai paaiškino tuo, kad jis neva padaręs mažiau klaidų rašinėliuose kursų metu. Bet ką gi – aš ir taip jaučiuosi pasiekusi labai daug (tam įrodyti paminėsiu, kad anas studentas studijuoja ispanų filologiją), juk iš Lietuvos išvykau nebaigusi A2 lygio, o dabar jau turiu B2, galiu gana laisvai žiūrėti ispaniškus filmus ir suprasti, ką kalba greitakalbiai ispanai =)