Madridas
Pagaliau parašiau egzaminą, kainavusį man nemažai nervų ląstelių paskutinįjį vakarą, nes niekaip nesupratau, kaip veikia kompiuterinės programos, aproksimuojančios funkcijas (naudojantis jomis reikėjo išspręsti du uždavinius). Laimė, jog rytas protingesnis už vakarą ir atsibudus atėjo nušvitimas, spėjau viską pabaigti.
Bet juk šis rašinėlis ne apie tai ;) jis apie Madridą, didingąjį, gražujį Madridą. Nuo Ciudad Real iki jo yra 56 minutės kelionės traukiniu. Primenu, kad traukiniai čia labai greiti, tie 205 kilometrai pasirodo besantys vieni juokai…
Mūsų planas buvo Madride praleisti dvi dienas, tai yra, pernakvoti pas Inés „draugą“ muzikantą Angelį. Rašau kabutėse, nes nėra jis jau toks labai artimas draugas, jie susipažino Facebook‘e, atvykus į Ispaniją jis Inés padėjo tempti lagaminus, vėliau, kaip turbūt ir dauguma vyrų, bandė „kabinti“ (kaip man pasakojo, specialiai dėl jos kiekvieną savaitgalį atvažiuodavo į Madridą, stovėdavo po langais, skambindavo...), planas nepavyko, tai apsiramino ir susitaikė su draugo statusu.
Iš tokių pasakojimų buvau susidariusi įspūdį, kad tas Angelis koks maniakas, bet kai pamačiau, supratau, jog kaži. Buvo bendraujantis, bet ramus. Be to, apsirengęs labai paprastai, net sakyčiau, prastai. Kai vėliau kalbėjomės, pasiguodė, jog jam labai sunku, neturi ir vis ieško kokio nors darbo, koncertų turi nedaug.
Madrido vargšai
Pirmiausia nuvykome pasidėti daiktų į jo butą. Mane labai nustebino, kad butas buvo mažytis ir labai labai skurdus. Angelis gyvena jame su dar viena mergina iš Ekvadoro, jos kambario net kambariu nepavadinčiau, nes nėra durų. Tiesiog įeini į butą ir jau esi jos „kambaryje“. Vietos – 2.5x1.5 metro (čia aš taip iš akies, aišku, kad nematavau), daiktų – grūste prigrūsta: viršuje, ant lentynos, milžiniškas televizorius, kiek žemiau – kompiuteris, siuvimo mašina, lygintuvas, krūva popierių, lentynose koks šimtas statulėlių, nuotraukos, atvirukas apie meilę, virš durų kabo Ekvadoro vėliava. Miegui – maža sofutė, manau, ji tiktų vaikui... O kur ta mergina laiko rūbus, liko paslaptis – spintos nematyti, žinoma, jai ir nelieka vietos.
Angelio kambario pranašumas – didesnė lova ir durys ;) O taip ir jame dvelkė skurdu: vietos trupinėlis, daiktai išmėtyti, rūbai sukabinti bet kaip, kad tik tilptų... Televizorius vėlgi aukštai, ant lentynos - labai nepatogu žiūrėti. Ir nei vieno lango!!! Manau, aš ten greitai susirgčiau depresija.
Žinau, jog butai Madride labai brangūs. Nepaklausiau, kiek Angelis moka per mėnesį, bet kiek teko girdėti anksčiau – kainos yra maždaug 400-500 eurų. Na, už tokį kambarį kaip jo gal ir perpus mažiau, bet sutikite, tai vis tiek būtų labai daug.
Gatvių margumynai
Taigi, bute palikę, kas nereikalinga ekskursijai, patraukėme miesto centro link. Čia teko prisiminti, ką jau buvau pamiršusi – ką reiškia dideli atstumai. Čia ne Ciudad Real, kur tolimiausią punktą pasieksi po pusvalandžio žingsniavimo pėsčiomis! Kita vertus, Madrido norėjome pamatyti kuo daugiau ir laikas besižvalgant aplink į didžiulius pastatus, parduotuvių vitrinas neprailgo.
Ištikimiausi mano blogo skaitytojai turbūt pamena, jog kartą rašiau apie jausmą tapti užsieniečiu, kad tai tartum sugrįžimas į vaikystę. Tikra tiesa, ėjau ir jaučiausi lyg vaikas, nes viskas buvo taip nauja, taip nepažįstama, neįtikėtina ir todėl lyg netikra. O kaip jaustumėtės jūs, gatvėje sutikę milžinišką kempiniuką, išvydę besimaivantį vežimėlyje didžiagalvį kūdikį ar stebuklingai ore besilaikantį vyrą?
O dabar dar labiau į realybę. Praėjome gatve, kuri žymi tuo, jog... joje dirba prostitutės! Patys matėme ryškiai išsidažiusias į medžius atsirėmusias merginas, ieškančias „grobio“. Keista, jog policija yra visai šalia, bet nieko nedaro (apsimeta, kad nemato?), todėl, matyt, jos ir nebijo.
Madride gausu suvenyrų parduotuvėlių. Jose galima rasti visko: raktų pakabučių, puodelių, taurelių, marškinėlių su užrašais: „I love Madrid“, Ispanijai tipiškų vėduoklių, bulių statulėlių, flamenko rūbais aprengtų lėlių. Kainos labai turistiškos, jei suprantate, ką noriu pasakyti, bet jau vien pasižvalgyti yra didžiulis malonumas.
Žinoma, negalėjau būdama Madride taip jau nieko nepirkti. Žinote mano silpnybę auskarams? Jų turiu tiek daug, ir pati nusiperku, ir man padovanoja, bet kaip negana, taip negana ;) Tai va, kai pamačiau šiuos (žemiau), tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio ir jau nieko negalėjau sau padaryti.
Aikštės, parkai, pastatai
Pirmiausia aplankėme Plaza del Sol – Saulės aikštę, kurioje, kaip ir visose didelėse centrinėse aikštėse, buvo daugybė žmonių. Šioje aikštėje stovi ir meška, kaip Inés man sakė, Madrido simbolis (man tos meškos kažkas neaiškaus; Romos simbolis meška, mano gimto miesto Telšių taip pat... kiek galima, negi nėra kitų gyvūnų? ;))
Vėliau priėjome Palacio Real – rūmus, kur gyvena Ispanijos karalius Juan Carlos II. Jie labai dideli, tilptų kelios Lietuvos prezidentūros... Ir labai gražūs, apsupti parko žalumos, o šalia stovi buvusių karalių skulptūros su išraižytais vardais.
Vėliau priėjome Palacio Real – rūmus, kur gyvena Ispanijos karalius Juan Carlos II. Jie labai dideli, tilptų kelios Lietuvos prezidentūros... Ir labai gražūs, apsupti parko žalumos, o šalia stovi buvusių karalių skulptūros su išraižytais vardais.
Kiek tolėliau žaliavo sodai, kurių pavadinimo dabar nepamenu, bet tai juk ir nėra itin svarbu. Ten yra gyvatvorės, iškarpytos taip, jog atrodo lyg begaliniai labirintai, gali eiti, eiti, eiti ir nerasti pabaigos. Augo ir kažkokie medžiai su raudonomis uogomis, vaizdas nuostabus: kai Madridą pasiekė ruduo, šią vietą jis tarsi aplenkė.
Pietūs ir ekskliuzyvinis koncertas
Bevaikščiodami išalkome, tad nusprendėme, jog metas pavalgyti. Tikėjomės, kad Angelis ką nors pagamins, bet deja, jo šaldytuvas buvo tuštutėlis, tad mums visiems teko eiti ko nors nusipirkti, o Madrido atstumams įveikti reikia laiko ir jėgų.
Kiekvienas išsirinkome, ką valgysime. Man Angelis pasiūlė išbandyti kažkokį ryžių patiekalą, pats nusipirko virtinukų (viskas iš serijos „3 minutės mikrobangų krosnelėje ir paruošta“, man tokie valgiai labai nepatinka, bet šįkart ką jau padarysi). Inés nusipirko obuolių ir batoną. Pietūs varganoki, bet juk gaila išleisti maždaug 12 eurų kavinėje.
Kai pavalgėme, tingėjosi iškart vėl traukti į miestą. Su Inés okupavome Angelio lovą (vargšui teko atsinešti kėdę iš ekvadorietės „kambario“) ir paprašėme mums ką nors pagroti, padainuoti. Juk jis muzikantas, turi savo grupę, kuri vadinasi JAPIWOR, yra išleidęs keturis albumus. Taigi, sulaukėme koncerto išskirtinai mums! Galėjome prašyti bet kokios dainos, aš pasiūliau tiesiog pagroti kokią iš albumo. Angelio muzikos stilius, kaip jis pats sakė, yra visoks, galbūt kiek daugiau rokas. Stebėtina, kad man patiko: jam begrojant mintimis nuklydau toli toli, balsas skambėjo švariai ir lygiai.
Belieka apgailestauti, jog šiais laikais menininkams vien talento nebeužtenka. Kad pasiektų kažką daugiau, kad galėtų gyventi vien iš muzikos (kaip svajoja Angelis), reikia ir charizmos, naglumo, pažinčių...
Vakarinė dalis ir vandens kaina
Kai koncertas baigėsi, išsiruošėme į Retiro parką. Buvo jau tamsu, bet tame dideliame parke vis dar šurmuliavo žmonės. Kas tiesiog šnekučiavosi ant suoliukų, kas vaikštinėjo, taip pat buvo ir Helouvyno persirengėlių – raganų, zombių, vampyrų su riedučiais.
Centre pabaisų buvo tikras knibždėlynas, įspūdis nerealus, kai jų tiek daug! Ir visi tokie išradingi. Vienas vyras buvo kažkokiu kailiu apvilkęs savo šunį, tai sulaukė labai daug dėmesio, visi pripuolę fotografavo. Dar mačiau merginą piratę, ji sugalvojo vieną savo akį (visą voką) uždažyti juodu pieštuku. Kavinių ir restoranų padavėjai taip pat buvo persirengę kokiomis tai giltinėmis su dalgiais ar panašiai.
Šventės šurmulyje ištroškome. Manėme, jog tai nėra didelė problema, šalia bus koks prekybos centras ir nusipirksime. Gaila, bet jokios parduotuvės nebuvo, o jei ir būtų buvusi, kaip vėliau susivokėme, tikriausiai būtų uždaryta, nes vėlu. Vandens kainos baruose apstulbino, pavyzdžiui, viename padavėjas pasakė „Jei gersite čia, kaina 2.5 euro, jei ne, 3.5 euro“. Kitur irgi buvo panašiai, vanduo kainavo apie 2.5-2.9 euro. Jei dar nepakraupote nuo šių kainų, priminsiu, jog vienas euras lygus 3.45 lito ;) Mercadonoje nusiperkame 6 litrus vandens už 64 euro centus… O štai ką reiškia sostinė ir jos centriniai barai.
Kai grįžome į butą, jautėmės pavargę, tai nusprendėme eiti miegoti. Angelis neturėjo kitos išeities kaip tik praleisti naktį ant vaikiškos ekvadorietės sofutės, vietoje, kur, beje, yra gana šalta, o mes atsigulėme jo lovoje.
Miegojome gan ilgai, spėju dalinai dėl to, jog kambarys be lango ir neįeina jokia šviesa – nejauti, kada išaušta.
Antroji diena
Antrąją dieną pamatėme, kaip atrodo Retiro parkas dieną. Labai labai gražus, tarsi rojaus sodas...
Jokio miesto triukšmo ir skubėjimo, daug gamtos, niekur neskubančių žmonių. Parke vyksta ir vaidinimai vaikams su lėlėmis, matėme tokius net kelis, buvo daug vaikų, kurie susidomėję žiūrėjo. Taip pat sėdėjo kelios videntes – moterys aiškiaregės, galinčios išburti ateitį už 10 eurų, triukus rodė magai. Vienas, toks juodukas, pasirodė itin linksmas: berodydamas fokusus dar spėjo laidyti ir juokelius. Pavyzdžiui, padavė ranką vyrui prisistatydamas: „Labas, mano vardas toks ir toks, aš vedęs“, paskui moteriai: „Labas, mano vardas toks ir toks, aš laisvas“ ;)
Ir paskui kažkokiu mistiniu būdu (aišku, tikriausiai jokiu ten ne mistiniu, tiesiog rankų miklumu) sugebėjo mūsų akyse vynų ketveriukės kortą paversti vynų aštuoniuke.
Išeinant iš parko būrys juodukų Angeliui šaukė: „Klausyk, žmogau, išduok paslaptį, kaip nusikabinai iškart dvi gražuoles“, „Duok kurią nors mums“ ir panašiai. Pasijuokėme ir viskas.
Jokio miesto triukšmo ir skubėjimo, daug gamtos, niekur neskubančių žmonių. Parke vyksta ir vaidinimai vaikams su lėlėmis, matėme tokius net kelis, buvo daug vaikų, kurie susidomėję žiūrėjo. Taip pat sėdėjo kelios videntes – moterys aiškiaregės, galinčios išburti ateitį už 10 eurų, triukus rodė magai. Vienas, toks juodukas, pasirodė itin linksmas: berodydamas fokusus dar spėjo laidyti ir juokelius. Pavyzdžiui, padavė ranką vyrui prisistatydamas: „Labas, mano vardas toks ir toks, aš vedęs“, paskui moteriai: „Labas, mano vardas toks ir toks, aš laisvas“ ;)
Ir paskui kažkokiu mistiniu būdu (aišku, tikriausiai jokiu ten ne mistiniu, tiesiog rankų miklumu) sugebėjo mūsų akyse vynų ketveriukės kortą paversti vynų aštuoniuke.
Išeinant iš parko būrys juodukų Angeliui šaukė: „Klausyk, žmogau, išduok paslaptį, kaip nusikabinai iškart dvi gražuoles“, „Duok kurią nors mums“ ir panašiai. Pasijuokėme ir viskas.
Pabaigai galiu padaryti išvadą: Madridas yra tobulas miestas turistiškai pasižvalgyti. Bet gyventi jame pilnavertiškai gali tik žmogus, uždirbęs pirmąjį milijoną ;)
Komentarai
Rašyti komentarą