Bėgu bėgu vėl

Pasiskolinau Laurio Reiniko dainos pavadinimą šiam rašinėliui ;), nes, mano nuomone, jis idealiai apibendrina mano pastarųjų dienų nuotykius.

Ketvirtadienis buvo tikrai sunki diena. Reikėjo anksti keltis, klausytis neaiškiausiai iš visų ispaniškai kalbančio dėstytojo paskaitos (dvi savaites, kol jis buvo Kolumbijoje, galėjau pailsėti), po to spręsti matematikos uždavinius, apsiginti programavimo darbą ir dar paruošti prezentaciją kitai savaitei.  Būtent toji prezentacija atėmė daugiausia jėgų, žinoma, dėl didelės darbo apimties, bet ne tik: savo grupėje buvau vienintelė mergina, vienintelė lietuvė ir bene vienintelė, pasiryžusi viską daryti ir padaryti be jokių blaškymosi. Mano kolegos ispanai nebuvo nusiteikę rimtai dirbti, plepėjo apie visokias nesąmones, žvengė iš internetinių vaizdelių, tad... tapau viršininke ir čia. Uždraudžiau Viktorui naršyti internete, kitus įtikinau, kad esamais tempais nebaigsim iki nakties, ir kad tuomet vakarines fiestas visi gali pamiršti. Poveikis akivaizdus :) Per keturias valandas viską pabaigėme, nors jaučiausi visiškai išsekusi ir alkana.

Pavalgiau, paskambino Viktoras ir pasiūlė pasivaikščioti po tokio sunkaus darbo. Bevaikščiodami nuėjome iki to paties kino teatro ir sugalvojome pažiūrėti kokį filmą. Ką gi, šį kartą išsirinkome kitą siaubiaką „Už sienų“, ne todėl, kad abu esame didžiausi tokio žanro gerbėjai, tiesiog nieko geresnio, atrodė, nebuvo. Kino salėje buvome vieni (dabar suprantu, kad tai daug sako apie filmą, cha cha...). Šį kartą Viktoras iš pat pradžių mane apkabino.

Pats filmas pasirodė nesuprantamas, jo veiksmas tartum vis kartojosi, aktoriai labai panašūs, vietomis nebesuprasdavai, kuris yra kuris ir apskritai, what a hell was going on... Be to, Viktoras, panašu, vis labiau prie manęs glaudėsi, nebegalėjau ramiai žiūrėti! „Noriu tavęs kai ko paklausti“,-išgirdau, kai filmas buvo pačiame įkarštyje, visi ten šaudėsi ir gaudėsi. „Ko?“-apsimečiau visiškai nenutuokianti, nors buvo akivaizdu, iš kokios operos bus klausimas. Tuo metu filme atvažiavo policija, prasidėjo reikalų aiškinimasis, tai Viktoro mintis buvo nutraukta ir mintyse kiek apsidžiaugiau. Deja, dublis antras buvo labai greitai. „Noriu tavęs paklausti, ar būsi mano mergina?“ Man pasidarė labai juokinga, vos galėjau susitvardyti: „Tu čia juokauji ane?“ O jisai man tokiu susijaudinusiu balsu: „Ne, aš visiškai rimtai. Tu tokia graži...“. Pabandžiau jį kiek atvesti į protą: „Ar supranti, ko manęs klausi? Po dviejų mėnesių jau būsiu Lietuvoje“. „Tai nesvarbu, draugaukim tuos du mėnesius“,- tokio atsakymo sulaukiau! Taip gali kalbėti arba visiškas niekšas, arba nesubrendęs paauglys. Nusprendžiau, kad šiuo atveju Viktoras turbūt priklauso pastarajai grupei. Kadangi turim kartu paskaitas ir dar ne kartą teks susitikti, pamaniau, geriau jau nesusipykti. Tokiais atvejais šimtu procentu suveikianti frazė: „Bet aš turiu vaikiną“.

Tuo mūsų filmai ir baigėsi. Daugiau jokių apkabinimų ar prisilietimų. Kitą dieną gavau žinutę su atsiprašymu ir klausimu: tai kolegos? 

O penktadienį teko bėgti tikrąja to žodžio prasme. Bet tam, kad galėčiau pasakoti toliau, reikalinga šiokia tokia įžanga.

Taigi, dalykas, šiame bloge neminėtas, nes maniau, kad nereikšmingas ir jau seniai pasibaigęs. Atvykimo į Ispaniją dieną du vyrai man padėjo nusipirkti telefono kortelę. Vienas iš jų, vardu Nicolas, maždaug 45 metų čia dirbantis vyras iš Rumunijos, kitą dieną man pasisiūlė padėti nuvykti iki buto, paskui kiek aprodė miestą. Iš pradžių atrodė tiesiog geras žmogus, bet kai beeinant paėmė mane už rankos, supratau, kad yra kaip visi... Suprantate, ką noriu pasakyti. Todėl nebeatsakiau į jo žinutes ir niekur su juo nebėjau: taip mūsų pažintis pasibaigė po dviejų dienų. Jis, žinoma, rašė žinutes ir skambino, nesuprasdamas, kas nutiko, o aš nenorėjau atsiliepti, nes galvojau, kad prilips dar labiau. Vieną dieną gavau žinutę, kad jis išvyksta porai mėnesių dirbti į Burgos (kitą miestą, esantį gana toli nuo čia), siunčia linkėjimus, iš sms simbolių sudėliotą rožę ir bučinius. Pamaniau, ačiū Dievui, kad to vyro nebus mieste bent jau du mėnesius ir gal per tą laiką jis mane visai pamirš.

Per tuos mėnesius Nicolas man visai išgaravo iš galvos. Penktadienį linksmai sau susiruošiau eiti į šokių pamoką, buvau nuėjusi nuo savo buto vos kelis žingsnius, kai pamačiau tą veidą... Jį, atvažiuojantį priešais su savo šampano spalvos automobiliu. Dar kiek dvejojau, gal tai ne jis, gal koks kitas panašus vyras, bet širdis jau buvo kulnuose. Viena laimė, kad Ciudad Realio gatvelės siauros, eismas daug kur vienpusis. Tad Nicolas, norėdamas mane pasivyti, turėjo apsukti mašiną ir grįžti kitu keliu. Tuo metu aš paspartinau žingsnį ir perėjau į tą kelio pusę, kur stovėjo daug didelių, mane galinčių kiek paslėpti, automobilių. Tada pamačiau jo mašiną, kuri nuvažiavo ta pačia gatve į priekį ir sustojo sankryžoje (matyt, jis žvalgėsi, kur aš dingau; apsisukti toje vietoje negalėjo-vienpusis eismas). O aš tuo metu nubėgau į kitą pusę.

Likusi kelionė iki šokių pamokos buvo paranojiška: visos mašinos atrodė šampaninės spalvos, visi vyrai – kaip Nicolas. Visgi, kiek apsiraminau ir man net ėmė atrodyti, kad gal ten nebuvo Nicolas, o šiaip koks panašus. Deja...

Po šokių pamokos pasiėmusi mobilųjį radau 7 praleistus Nicolas skambučius (du iš jo numerio, penki iš kito).  Tokių atsitiktinumų gyvenime nebūna, dabar žinojau, kad jis tikrai grįžo ir tikrai mane matė. Tad grįžti atgal buvo ne mažiau baisu... Maždaug kelio viduryje vėl pamačiau šampaninės spalvos mašiną ir vyrą, kaip jis. Mašina sustojo už manęs, bet neatsisukau, o tik ėmiau greičiau eiti. Už manęs dar ėjo kažkokia porelė, tad jaučiausi kiek drąsiau, kad nebuvau visai viena. Visgi, galvojau, kad Nicolas šalia manęs dabar gali atsidurti bet kurią akimirką.

Gavau žinutę, maždaug, ko nenori su manim kalbėti? Taip pat rašė, kad laukia iš manęs tik atsakymo, kur jis suklydęs, kad jei nenoriu, jis man daugiau nebeskambins... Svarsčiau, ką daryti: ar jei atrašysiu, nebus taip, kad kaip tik skambins man dar daugiau? Bet galiausiai supratau, kad neturiu ko prarasti: parašiau, kad esu dėkinga už visą pagalbą pirmosiomis dienomis, bet jokių tolimesnių ryšių su juo ir bet kokiais kitais šio miesto vyrais nenoriu.

Kitą rytą gavau žinutę: „Ačiū už atsakymą. Aš noriu padėti, neieškau santykių. Rumunijoje turiu žmoną, dukrą, studijuojančią medicinos pirmame kurse, sūnų, besimokantį matematikos-informatikos. Labai myliu savo šeimą ir todėl čia dirbu. Tik noriu, kad tau Ispanijoje būtų gerai, kad turėtum vyrą, kuris tave mylėtų ir gerbtų, vaikus, kurie būtų tokie pat gražūs ir protingi kaip tu.  Jei norėsi su manim pasikalbėti telefonu, duok žinoti ir aš tau paskambinsiu.  Labai ačiū ir didelės sėkmės šiame gyvenime, kuris bus kasdien vis sunkesnis! Nicolas“. Skaitydama maždaug žinutės vidurį kiek nusiraminau, bet, gal nuskambės juokingai, ar jums neatrodo, kad paskutinis sakinys kiek dviprasmiškas? ;D Galima pagalvoti, kad čia grasinimas, kad pats Nicolas pasistengs padaryti mano gyvenimą kasdien vis sunkesnį ;) Ak, bet jei rimtai, tai manau, kad viskas gerai. Panelė Rūta prisižiūrėjo per daug siaubo filmų!