Visko po truputį

Sunku buvo sugalvoti šiam įrašui pavadinimą, nes atrodo, jog per savaitę tarsi neįvyko nieko esminio, bet kartu įvyko tiek daug... Tai pabandysiu nupasakoti visą margumyną.

Valgome ir žaidžiam

Ši savaitė vadinosi „Welcome week“, Erasmus studentų tinklas numatė gana nemažai renginių: įvairių šalių maisto dieną, ekskursiją po miestą, sporto varžybas, „tapų“ ragavimą, naktines fiestas. Kadangi aš ne filologė ir man jau visai rimtai vyksta paskaitos, tai turėjau laiko nueiti tik į valgio dieną ir po to pažaisti žaidimų (tiesa, su naujais draugais dar trumpai aplankėme vakarines dalis). Maisto buvo visokiausio: be ispaniškų tortilijos, sūrio, chorizo dešros, alyvuogių, vyno ir kakavos pyrago (nuotrauka žemiau)

išbandėme prancūziškus blynelius, itališkus, meksikietiškus desertus, lenkiškus pyragėlius, daugiau dabar nepamenu, tik žinau, kad mano lėkštė buvo pilnutėlė visko;)

Paskui žaidėme žaidimus. Pirmasis buvo negyvai žinomas, su kėdėmis, kurių yra viena mažiau nei žaidėjų. Muzika groja, visi eina ratu, o jai sustojus reikia atsisėsti. Kaip žinoma, vienam žmogui nelieka kėdės ir jis pasitraukia iš žaidimo.

Vėliau, išėję į lauką ir atsisėdę ant žolės, žaidėme „Marcianito“, kuriam jau reikėjo truputį ispanų kalbos žinių, būtent žinoti skaitmenis, ir greitos reakcijos. Esmė tokia: visi turi numerius nuo 1 iki tiek, kiek yra žaidžiančių, tada vienas žaidėjas prideda abi rankas sau prie ausų ir tarsi skambina kitam numeriui sakydamas: „Marcianito numero X llamando Marcianito numero Y“(„Marcianitas numeris X kviečia Marcianitą numeris Y“). Tuo pat metu kalbančiojo kaimynai iš kairės ir dešinės prideda ranką sau prie ausies. Ir žmogus, kurio numeris pasakomas, turi atsiliepti viską darydamas taip pat bei nurodydamas kitą numerį. Žinoma, kaimynai miegoti irgi negali;) Buvo numatyta ir „bauda“ suklydus: tokiu atveju reikėjo padainuoti dainą savo kalba. Aš buvau budri visą laiką ir užsižiopsojau tik vieną akimirką, tad ką padarysi, teko padainuoti „Jei patinka ši dainelė daryk taip“ :)

Na, o trečiojo žaidimo metu jau reikėjo bučiuotis, tiksliau, bučiuoti. Visi vėl gavome numerius, šį kartą vaikinai ir merginos atskirai. Ir atsisėsti reikėjo į priešingas puses. Vienas žmogus (šį kartą, tarkim, vaikinas) turėjo atsisėsti į centrą ir pasakyti bet kokį skaičių. Tuomet mergina, kurios numeris yra tas skaičius, turėjo kuo greičiau pribėgti prie vaikino ir jį pabučiuoti, o to paties numerio vaikinas jai trukdyti. Savo misiją įvykdęs asmuo sėdosi į centrą ir viskas vėl iš pradžių. Šis žaidimas man pasirodė tikros grumtynės, nes buvo tokių vaikinų (ir man „pasisekė“ su jais turėti vienodus numerius), kurie viską darė iš jėgos ir neretai stipriai pargriaudavo ant žemės.

Grįžau su pažaliavusiomis ties keliais kelnėmis (nuo vartymosi žolėje ;) ), bet nieko, visgi buvo smagu.

Diedukų apsupty

Pažaidusi tą patį vakarą dar turėjau nueiti į įmonių administravimo pagrindų paskaitą (būtinai būtinai turėjau, nes nebuvau nė karto buvusi). Atėjau kiek anksčiau, niekas prie auditorijos nelaukė. Paskui žiūriu, atėjo toks pusamžis vyras geltonais marškiniais, su dokumetų aplanku rankose. Nuėjo prie durų, pažiūrėjo, kad ten tebevyksta kita paskaita ir grįžo laukti prie manęs. Kurį laiką stebėjau jį ir nusprendžiau, jog tai turbūt mano dėstytojas. Kadangi aš Erasmus, pamaniau, jis turėtų tai žinoti, tad ir užkalbinau klausdama: „Usted es profesor?“(„Ar jūs dėstytojas?“) Mano didžiai nuostabai jis atsakė: „No, soy alumno“(„Ne, aš studentas“). Norėjau prasmegti skradžiai žemės iš gėdos. Kita vertus, nelabai įprasta, kad tokio amžiaus žmogus studijuotų... Na, bent jau čia to nesitikėjau. Truputį pašnekėjome ir vėl laukėme kas sau. Antras šokas ištiko, kai ėmė rinktis visa diedukų kompanija, atėjo kokie dešimt, ir aš buvau viena tarp jų.
„Mes esame adaptuota grupė“, - paaiškino man vienas kalbesnis senjoras. Adaptuota??? Tai ką aš čia veikiu, ar čia pataikiau?? O gal Erasmus studentai taip pat vadinasi adaptuoti?;) Viena laimė, kad paskaitoje pamačiau ir jaunų žmonių, tai atsisėdau šalia. Atrodėme įdomiai: jaunimas dešinėje, senimas kairėje. Dėstytojas buvo dar truputį vyresnis už senimą ;), kartais kalbėdavo tik „kairiesiems“, matyt, jausdamas su jais kiek didesnį bendrumą. Apskritai, paskaita visai patiko, tai nuotaika pasitaisė. O išeinant tie diedukai pasirodė tokie džentelmeniški, mane pirmą praleido pro duris ir labai šiltai atsisveikino.

Kalbant apie vyresnius vyrus, jau įgijau jų fobiją. Facebook‘e mane susirado Nacho (tas, kuris vežėsi į lagūnas), parašė du ilgiausius laiškus, kaip jis nori man padėti, viską parodyti, išmokyti gaminti ispaniškus patiekalus, nueiti su manim išgerti alaus ar šiaip pasivaikščioti po miestą. Inés sako, kad jis tiesiog geras dėdė, bet man įtarimą kelia tokios frazės kaip: „Bučkis tau, kodėl gi ne“, „Mačiau tavo nuotraukas, anksčiau buvai tamsesnė, bet man labiau patinki, kai esi šviesiaplaukė“. Kai neatrašiau, gavau laišką su tekstu, maždaug: „Kur dingai? Gal universitete tau kas prisakė, kad nekalbėtum su nepažįstamais ar vyresniais nei 40 metų vyrais?“

Ir gatve beveik neįmanoma ramiai praeiti, jaučiu, kaip nužiūrinėja tie seniai ar ką nors man sako.

Šokiai pokiai

Išvykdama iš Lietuvos liūdėjau, kad pusmetį negalėsiu lankyti pamokų Jurgitos Česnavičiūtės „Šokių akademijoje“ – iš tiesų, jau dabar pasiilgau mokytojų ir visų ten šokti Lotynų Amerikos ritmais susirinkdavusių žmonių! :) Tad linkėjimai lietuviškajai „Linksmųjų pėdučių“ kompanijai, o dabar papasakosiu, kaip čia, Ispanijoje, taip pat radau „Šokių akademiją“.

Man padėjo mano kritikuojamas „Facebook“. Vieną dieną ieškojau, ar vyksta Ciudad Realyje kokios nors šokių pamokos ir prisijungiau prie grupės „La Tropical“. Vakar į elektroninį paštą gavau laišką, jog toje grupėje yra naujų pranešimų. „Šiąnakt fiesta!!!“ - rašė ispaniškosios „Šokių akademijos“ vadovai Pedro ir Noe, tituluoti šokėjai ir šokių teisėjai. Parašiau: „O kur?“, nieko per daug nesitikėdama. Gavau atsakymą-pakvietimą ateiti į pamoką jau tą patį vakarą! Pamaniau, o kodėl gi ne, juk penktadienis, esu laisva.

Kai nuėjau, mane maloniai pasitiko Pedro, paklausė, ar esu šokusi salsą, ar žinau, kas yra Rueda (salsa ratu, parašau tiems, kas girdite pirmą kartą) ir jos svarbiausia figūra Dile que no. Tiek tikrai žinojau, tai Pedro pasiūlė eiti į 2-ą salsos lygį, nes pirmajame jau kažkiek mokant tektų nuobodžiauti. Padrąsino, kad jei ko ir nežinosiu, kiti man padės ir apskritai „Šokių akademija“ esanti kaip tikra šeima. Taigi, palydėjo mane į kitą salę pas antrokus. Jie priėmė išties labai šiltai, nesuskaičiuočiau, su kiek žmonių pasisveikinau! Vienas vaikinas, kurio vardo nepamenu (kaip ir visų, tiesą sakant :) ), parodė, ką jie jau moka, pavyzdžiui, Ruedos figūras „Setenta” ir „Yoyo“ su daugybe sukinių. Pamokos pradžioje Noe paklausė, ar neturiu problemų su ispanų kalba, juk viskas vyksta ispaniškai, bet regis viską daugiau ar mažiau supratau. Valanda praskriejo labai greitai ir linksmai, nusprendžiau, kad šoksiu ir čia! :)