Pirmieji nuotykiai

 Hola!

Visiems žadėtieji ispaniški linkėjimai – saludos! Bet apie viską nuo pradžių.

Ankstyvą rugsėjo antrosios rytą atsikėliau gana rami: būti užsieniete, visko ieškoti, kalbėti ispaniškai reikės tik po 4h 20 minučių truksiančio skrydžio. Oro uoste viskas vyko sklandžiai, mano metalai (auskarai ir pakabutis) detektoriui neužkliuvo, vartus sėkmingai radau. Skristi buvo labai įdomu – pakilimas, nusileidimas, turbulencija (nežinau, kodėl kai kuriuos keleivius ji gąsdina, man patiko!) – kaip karuselėse. Išlipus iš lėktuvo galva ėmė suktis nuo šūsnio ispaniškų užrašų, taip labai, kad net pamečiau iš akių savo nusižiūrėtą mūsų reiso keleivį (galvojau, paseksiu paskui jį ir nereikės klaidžioti ieškant bagažo). O tuomet prasidėjo pirmieji kalbėjimo ispaniškai smagumai. Prie manęs priėjo žaliai apsirengęs vaikinukas ir ispaniškai paklausė, kuo galėtų padėti. Į detales nesileisiu, bet finalas toks, kad mes vienas kitą supratome ir po poros minučių bagažas jau buvo mano rankose. Lengviau atsikvėpiau, bet dar laukė ilga kelionė Ciudad Realio link bei daug daug daug nežinomybės.

Rodyklių ir vienos moters dėka susiradau metro „tašką“, kita ispanė parodė, kokį ir kaip automate nusipirkti bilietą. Iš oro uosto reikalingas toks:

Kaip įeiti į požemį, nusižiūrėjau iš kitų žmonių. Turėjau keliauti trimis linijomis, ir – teisingai man tėtis sakė – tai tikrai labai paprasta! Žemėlapių yra visur, o žmonės labai paslaugūs.

Kai pagaliau atkeliavau iki Atocha Renfe stotelės (t.y. geležinkelio stoties), vėl turėjau klausti, kur nusipirkti bilietą. Netoliese buvęs vaikinukas man parodė. Ir čia paminėsiu įdomią detalę: jei nori nusipirkti bilietą Ispanijos geležinkelio stotyje, turi atsispausdinti numeriuką. Taip, kaip pas mus yra bankuose. Bilietą nusipirkau 15:21h, o traukinys išvyksta 15:45h. Galite įsivaizduoti, kad pasigrožėti įstabiais medeliais stotyje neturėjau laiko, ir teko bėgti ieškoti traukinio. Dar vienas skirtumas – geležinkelio stotyje, kaip ir lėktuve, reikia praeiti pro metalo detektorių. Na, o pats traukinys laaaaaabai greitas, virš 200 kilometrų per valandą.

Kai atvykau, negalėjau patikėti savo akimis (ir tuo, ką parašiau pirmajame tinklaraščio įraše – pamenate, apie skėtį „dėl grožio“?): LYJA!!! Kiaulystės dėsnis: namie ne kartą juokavau, kad pabėgsiu nuo lietaus, ir še tau... O apsikrovus tašėmis kaip kupranugariui, nebeįmanoma dar ir skėčio virš galvos laikyti. Va ir subjuro mano nuotaika. Nusprendžiau prekybos centro nebeieškoti ir autobusu keliauti į O.R.I.(Oficina de Relaciones Internacionales), kur man turi padėti. Atsiskaičiavau stoteles iki man reikalingos („La Universidad“) ir bent jau dėl kelionės autobusu buvau rami. Bet kur tau! Vairuotojas stotelėse nestojo! Pamatęs mane besižvalgančią, paklausė, o kur man reikia. Pasakiau, kad į universitetą. „Čia visur universitetas!“- nusijuokė jis. Sustojo prie universiteto bibliotekos. Pasiklausiau poros žmonių, kur yra O.R.I., nukeliavau ten, ir dar vienas ispaniškas smūgis: ofisas dirba tik iki 14h, o jau 18h. Va tada tai pasijutau visai bejėgė. Vakare, be telefono ryšio, be vietos, kur praleisti naktį, su 30 kilogramų svorio bagažu. Ir dar lijo. Kur nueiti?...

Laimė, pasitaikė užkalbinti du netoliese buvusius vyrus, kurie padėjo nusipirkti telefono kortelę ir parodė pigiausią viešbutį, kur galėčiau pernakvoti. Buto paieškoms tądien jau neturėjau jėgų, nepagailėjau vienai nakčiai eurų ir kritau į lovą. Miegojau daugiau nei 12 valandų :)

Kitą dieną nuvykau į butą Corazon De Maria gatvėje. Šeimininkė mane pasitiko su šypsena iki ausų ir dviem bučiniais į skruostus. Žinojau, kad Ispanijoje moterys taip sveikinasi, bet vis tiek kiek sutrikau, juk mums, lietuviams, tokie dalykai neįprasti.

Kai pamačiau butą, iškart susižavėjau: jis prabangus, erdvus, jaukus. Galvoju, gal toks wow ištiko todėl, kad dvejus metus mačiau tik baraką :) Vonios kambarys pasirodė kone identiškas kaip viešbutyje, kuriame nakvojau. Viskas balta ir nauja, kabo didžiulis veidrodis. Na, o mano kambarys itin šviesus, sienos nudažytos gelsvai žalsva spalva, kabo melsvos užuolaidos su gėlytėmis-lelijytėmis, lovos apklotas taip pat melsvas ir toks princesiškas;) Stalas naujas, šviesios medienos, šalia stovi stalinė lempa, kuriai šviečiant dabar rašau. Naktinis staliukas labai elegantiškas. Va, spinta kiek senoviškesnė.

Siekdama objektyvumo (moksliškai pasakyta;)), turiu paminėti ir minusus. „Atradau“, kad virtuvėje nėra poros man reikalingų dalykų. Pats svarbiausias – virdulys. Kai atvyko mano „sugyventinės“ ispanės (Sonia ir Maria), paklausiau, o tai kur jūs verdate kavą, arbatą? Pasirodo, jos neverda. Geria pieną ar sultis ir todėl virdulys joms nereikalingas... Nėra ir orkaitės, tad pyragų kepimą pusmečiui galiu pamiršti :) Apskritai, per porą dienų jau spėjau pastebėti, ką jos valgo: ogi pusgaminius, kuriuos šildo mikrobangėje. Kaip man pasakojo Maria, gyvenanti vos už 50 kilometrų nuo čia, jai maistą namie paruošia mama ir jį tereikia pašildyti. Taip pat iš pradžių neturėjom interneto, nes slaptažodį Sonia buvo palikusi namie. Ir dar vienas minusas, kuris galbūt taps pliusu ateity yra tas, ką turbūt ir patys supratote: sunku gyventi su ispanėmis, nelabai suprantant jų kalbos ir negalint joms pasakyti, ko nori, papasakoti, kaip praėjo diena. Sunku bendrauti, bet čia sunku bendrauti su visais, nes angliškai niekas nekalba!

Pirmoji diena universitete arba Erasmusiukai, palaukite!

Rugsėjo 5-osios rytas išaušo jau saulėtas, kaip ir priklauso ispaniškiems rytams. Žinojau, kad pirmiausia turiu nueiti į O.R.I., pasirodyti, kad jau atvykau ir sužinoti visą tolesnę informaciją apie paskaitas. Kai nukeliavau tenai, radau eilėje bestovinčius kitus Erasmus piliečius ir pasijutau kiek drąsiau, juk jie studentai, turintys tą patį statusą, kaip ir aš. Susipažinome. Pasirodo, sutikau vokiečius, persimetėme keliomis ispaniškomis frazėmis. Paskui prie mūsų priėjo, kaip vėliau išsikalbėjome, marokietė, studijuosianti čia mediciną. Tokia linksmuolė, kai pasakiau, kad esu iš Lietuvos, nušvito kaip saulė ir pasigyrė turinti Vilniuje draugę. Vokiečiai sakė, kad Erasmus reikalų tvarkytoja jiems liepusi palaukti, taigi laukėme visi drauge. Bėgo minutė po minutės, labiausiai nekantravo marokietė: „Aš jau turiu būti paskaitoje!“, klausėme kitų darbuotojų, ar mūsų nepamiršo, o jie tik liepė laukti. Po dar gero pusvalandžio su vienu iš vokiečių nuėjome tiesiai pas tą moterį, kurios mums reikėjo, o ji mums vėl: „Un momentito“(turbūt versti nereikia :)). Momentito truko dar gerą pusvalandį, galiausiai mane pasikvietė. Įdomu tai, kad kai pasakiau savo vardą, ta moteris iškart žinojo pavardę. Bent jau tiek;)

Man pasakė, kad turiu savaitę laiko vaikščioti į kokias noriu paskaitas, kalbėtis su dėstytojais ir tuomet išsirinkti, ką norėsiu mokytis. Paskyrė vadovą – Manuelį Serrano, į kurį liepė nedelsiant kreiptis ir kuris viską turi  paaiškinti, atsakyti į kilusius klausimus.

Iš tiesų nesitikėjau, kad Manuelis bus toks puikus žmogus. Jo kabinete praleidau kone dvi valandas, jis pasakojo apie viską, ne tik apie paskaitas ir dėstytojus, bet ir, pavyzdžiui, apie ispaniškų vardų ir pavardžių sandarą. Norėdamas mane padrąsinti dėl kalbos (mat pasiguodžiau, kad kalbėti sunku, vis galvoju, kaip nepadaryti klaidų), papasakojo, kaip jam nuvykus į Prancūziją ir taip pat susidūrus su kalbėjimo problemomis, vienas prancūzas pasakęs: „Klaidos nesvarbu. Svarbiausia, kad mes vienas kitą suprantame“.

Draugeliai Mercadonoje

O dabar truputį ne apie mokslus. Dar nepasakojau jums, kad viename prekybos centre susiradau du „draugelius“. Linksma apie juos pasakoti. Žodžiu, nuėjau pirmą kartą apsipirkti (o apsipirkinėja ispanai Mercadonose, prekybos centruose, tokiuose, kaip mūsų Maximos). Nežinau, ar todėl, kad aš šviesiaplaukė, šviesiaodė, ar todėl, kad buvau su mini sijonuku (o gal viskas iš karto), vienas simpatiškas prekybos centro darbuotojas man nusišypsojo, paklausė vardo. Aš tada nelabai susivokiau, ko jis klausia, tik nusišypsojau atgal ir nuėjau į kitą skyrių. Ieškojau kiaušinių, kadangi niekaip negalėjau jų rasti, nusprendžiau nebedelsti ir paklausti netoliese buvusio darbuotojo. Pastarasis išsišiepė iki ausų, paskui paklausė, iš kokios aš šalies. Atsakiau. Ir beeinant kiaušinių link, sutikome tą prieš tai man nusišypsojusį darbuotoją. „Ką jis tau pasakė neklausyk, jis trenktas“,-kažką tokio man ispaniškai sumalė tas antrasis (gal taip ir vadinsiu: „pirmasis“, „antrasis“, nes nežinau, kaip atskirti, jie panašūs, o vardų nežinau). Supratau, kad čia bajeris;) Jie pradėjo kalbėtis, antrasis pasakė pirmajam: „Žavi, ane?“ Pirmasis: „Taip, taip!“ Antrasis: „Ji iš Lietuvos“. Pirmasis (man): „Krepšinis, krepšinis!“. Nusišypsojau ir linktelėjau.

Taip jau gavosi, kad kitą dieną labai užsimaniau gerti (žinote, juk karšta). Buvau netoliese tos pačios Mercadonos, tad užėjau. Ir ką jūs manote, abu vakarykščiai vyrukai išdygo man prieš akis! Pasisveikinome, o jie vienas per kitą man: „Ar matei vakar krepšinį?“, „Lietuva žaidė su Ispanija“, „Ispanija laimėjo“, „Penkiolikos taškų skirtumu!“. Paklausiau, ar jiems labai patinka krepšinis, jie patvirtino, kad tikrai taip. „O tau patinka? Tu irgi galėtum žaisti krepšinį“. Žaismingai paklausiau: „O gal geriau galėčiau būti modeliu?“. Abu puolė linksėti galvomis: „Taip taip, turi puikią figūrą!!“ Paskui pasakiau, kad ieškau kokio nors šalto gėrimo, tai man vėl parodė.

Šiandien į tą pačią Mercadoną jau nėjau, kažkaip nei šis, nei tas kiekvieną dieną ten jiems rodytis :) Dar įsimylės ;)