El Botellón, lagūnos ir ledai apelsine

Dar skrisdama lėktuvu į Madridą AirBaltic’o žurnale perskaičiau vieno žymaus keliauninko straipsnį pavadinimu: „Kaip būti laimingu užsieniečiu”. Autorius rašė, jog palikę savo šalį ir „nutūpę” kitoje, tarsi sugrįžtame į vaikystę. Nes naujoje šalyje pinigai atrodo žaisliniai, policininkai netikri, o ir mokytis daug ką reikia iš naujo.

Ši savaitė man buvo gausi atradimų, neretai pagaudavau save bemąstančią, ar visa tai, ką regiu ir išgyvenu, vyksta iš tikrųjų ;)

Po Erasmus susitikimo viena Erasmus draugė pakvietė prisijungti prie jos kompanijos ir vykti į fiestą. Jaučiausi gana pavargusi, bet smalsumas – kaipgi tie ispanai švenčia – nugalėjo, tad sutikau. Pasirodo, ketvirtadieniais vyksta vadinamasis „Botellón”. Jis prasideda tada, kai nutaria kompanija, bet dažniausiai apie vidurnaktį. Jaunimas, prisipirkę patinkančių gėrimų, vienkartinių stiklinyčių ir ledukų patraukia į vieną miesto stovėjimo aikštelę ir ten geria bei kalbasi apie tris valandas. Po to eina į diskoteką pašokti, maždaug iki šeštos valandos ryto.

Kai atėjau į butą, vaikinai jau buvo pradėję gurkšnoti alų, o mums su Inés (toks naujosios draugės vardas, tiksliau, jai patinka, kad ją taip vadina) įpylė vyno „Tinto verano” su citrina ir ledukais. Kiek paplepėjome, kol pasigirdo durų skambutis ir į kambarį suvirto dar daugiau kompanijos. Visi labai draugiški, mums, dviem užsienietėms, vis pasakojo ką nors „iš Ispanijos gyvenimo”. „Jūs esate geriausioje šalyje ir geriausiame mieste”,-pasakė vienas. Ką gi, smagu girdėti.

Apie dvyliktą nakties patraukėme tos stovėjimo aikštelės, kurią minėjau, link. Jei jums kyla klausimas, kodėl būtent tokioje vietoje vyksta „Botellón”, atsakysiu, ką man atsakė ispanai: kitose vietose galima gauti baudą. Taigi, sustojome ratu, įsipylėme, kas kam patinka, pasiėmėme po saują saulėgrąžų ir pradėjome bendrauti. Maniau, kad teks pusę laiko pratylėti dėl savo netobulos ispanų kalbos, bet atsirado du „mokytojai”, beje, mokantys ir anglų kalbą, su kuriais pasijutau tikrai laisvai. Mat jei nežinojau kokio žodžio, galėjau jį pasakyti angliškai arba bandyti nupasakoti kitais žodžiais, o tiems ispanams, atrodo, buvo tikras malonumas spėlioti, ką aš noriu pasakyti. Taip pat man pateikė svarių argumentų, kodėl „Botellón” yra labai geras pasilinksminimo būdas. Ogi:

1)      baruose gėrimai yra labai brangūs, todėl apsimoka juos nusipirkti prekybos centre;

2)      diskotekose sunku susikalbėti dėl garsios muzikos, tad pabendrauti lauke yra labai patogu;

3)      (pridedu nuo savęs) nerealus jausmas būti minioje žmonių šiltą naktį, po atviru dangum :)

Inés truputį atsibodo tie ilgi ispanų pokalbiai, pamačiusi, kad jau artėja trečia valanda, o mes dar neiname į diskoteką, jautėsi kiek nusivylusi. Vyrukai pažadėjo greitai pabaigti gėrimus, ir tada jau keliauti.

Diskoteka buvo pilnutėlė žmonių, šokti pasirodė praktiškai neįmanoma. Kai pagaliau radome laisvesnę vietą, abi su Inés pajutome, jog grindys lipnios ir dėl to sunku „atplėšti” kojas nuo žemės. Šalia buvęs vienas mano „mokytojų” paklausė, apie ką kalbame. Žinoma, ispaniškai negalėjau paaiškinti. Jaučiu, sunkiai būčiau galėjus ir lietuviškai ;), nes buvo didelis triukšmas. Tik parodžiau į kojas. Ispanas kažko paklausė, negirdėjau, bet patingėjau gilintis, tad tik pritariamai linktelėjau galvą. Ir paskui žiūriu, jis nusiavė savo batus ir duoda man!! ;D Supratau, kad tas mano neišgirstas klausimas buvo: „Gal tau duoti savo batus?“ Juokas suėmė, pasakiau, kad esu labai dėkinga, bet nereikia.

Namo parėjau penktą ryto. Ir tai yra anksti, nes ispanai dar kvietė pas save virti ir valgyti makaronų ;)

Šeštadienį Inés pasiūlė su ja ir jos draugu vykti į Lagunas de Ruidera. Truputį nustebau, kad „draugas”, vardu Nacho, buvo pagyvenęs maždaug 60-ies metų vyras. Visada kreivai šyptelėdavau pamačiusi dieduką su jaunomis panelėmis, o dabar štai mudvi su Inés atsidūrėme jų vietoje. Kita vertus, Nacho pasirodė labai geras žmogus, pripasakojo mums daugybę dalykų apie Ispaniją, pasirūpino net pietumis, kurie, jei ne vienas patiekalas, buvo skanūs. Tad jei dabar valgote, sustokite. Kai atėjo laikas pietauti, Nacho įpylė į puodelį gazpacho – šaltos ispaniškos pomidorų sriubos. Paskui staiga išsitraukė švirkštą ir susileido sau į koją vaistų (pamatęs mūsų su Inés nustebusius žvilgsnius, paaiškino, kad yra diabetikas). Man prieš akis iškilo praeitų metų barako fuksų krikštynų vaizdas, kai gaminome jiems labai neskanią sriubytę, pildami ir maišydami viską, kas neskanu ar pasenę. Dar pamenu, kad ir švirkštą į katilą dėl šiurpesnio įspūdžio įmetėme.

„Nekask duobės kitam, pats įkrisi“, ar kaip ten sakoma. Atrodė, kad atėjo krikštynos man. Nacho palinkėjo „Skanaus“, o aš žiūrėjau į tą kraupiai atrodantį raudoną skystį, stipriai atsiduodantį česnaku ir galvojau, jog mane tuoj supykins. Nežinau, kiek valios bei pastangų kainavo paragauti ir po to dar nusišypsojus patvirtinti, neva labai patiko. Fuuuui.

Gerai, atėjo metas gražesniems dalykams. Per vieną dieną pamačiau tiek grožio, kiek jo turbūt nesu mačiusi gyvenime. Pravažiavome pro alyvmedžių, vynuogių, melionų plantacijas, aplankėme daugiau nei 600 metų stovinčią pilį, žavėjomės įspūdingais kriokliais ir nematytais augalais.

Šalia stūksojo nenuobodžiai spalvingi kalnai: apačioje raudonos žemės, kiek aukščiau tartum smėlio. Žaliavo medžiai ir raminančiai tyliai tekėjo vanduo. Pabraidėme lagūnose, pasideginome saulėje ir laimingai pavargę grįžome.

Kartais gali pradžiuginti ir smulkmenos. Tuo įsitikinau Mercadonoje pamačiusi ledus, įdėtus į apelsiną. Atrodė taip žaviai ir viliojančiai, kad nusipirkau paragauti (parduodami be šaukštelio, viena laimė, kad prieš porą dienų buvau pirkusi ledų miesto ledainėje ir jį išsaugojusi). Skanumėlis! Apelsinas buvo labai šaltas ir „apšerkšnijęs“, atšildamas kvepėjo vis labiau, o ir patys ledai labai gaivūs. Sėdėdama ant suoliuko, sugalvojau su tuo šauniu apelsinu padaryti mini fotosesiją, fotkinau jį visaip ir visur padėjusi, net ir save su juo...

Tuo metu pro šalį ėjo du vyrai ir mane užkalbino klausdami, kur yra Pilaros kvartalas. Pasijutau kaip beprotė ;) Visgi atsakiau, jog nežinau, o jie šypsodamiesi kokius tris kartus padėkojo.

Aukščiau minėto straipsnio autorius visiems, norintiems tapti laimingais užsieniečiais, patarė viskuo, ką regi svečioje šalyje, žavėtis besąlygiškai. Jei jau sugrįžome į vaikystę, būkime vaikais.