Erasmus: Ispanija

Sunku buvo sugalvoti šiam įrašui pavadinimą, nes atrodo, jog per savaitę tarsi neįvyko nieko esminio, bet kartu įvyko tiek daug... Tai pabandysiu nupasakoti visą margumyną. Valgome ir žaidžiam Ši savaitė vadinosi „Welcome week“, Erasmus studentų tinklas numatė gana nemažai renginių: įvairių šalių maisto dieną, ekskursiją po miestą, sporto varžybas, „tapų“ ragavimą, naktines fiestas. Kadangi aš ne filologė ir man jau visai rimtai vyksta paskaitos, tai turėjau laiko nueiti tik į valgio dieną ir po to pažaisti žaidimų (tiesa, su naujais draugais dar trumpai aplankėme vakarines dalis). Maisto buvo visokiausio: be ispaniškų tortilijos, sūrio, chorizo dešros, alyvuogių, vyno ir kakavos pyrago (nuotrauka žemiau) išbandėme prancūziškus blynelius, itališkus, meksikietiškus desertus, lenkiškus pyragėlius, daugiau dabar nepamenu, tik žinau, kad mano lėkštė buvo pilnutėlė visko;) Paskui žaidėme žaidimus. Pirmasis buvo negyvai žinomas, su kėdėmis, kurių yra viena mažiau nei žaidėjų. Muzika groj

Dar skrisdama lėktuvu į Madridą AirBaltic’o žurnale perskaičiau vieno žymaus keliauninko straipsnį pavadinimu: „ Kaip būti laimingu užsieniečiu”. Autorius rašė, jog palikę savo šalį ir „ nutūpę” kitoje, tarsi sugrįžtame į vaikystę. Nes naujoje šalyje pinigai atrodo žaisliniai, policininkai netikri, o ir mokytis daug ką reikia iš naujo. Ši savaitė man buvo gausi atradimų, neretai pagaudavau save bemąstančią, ar visa tai, ką regiu ir išgyvenu, vyksta iš tikrųjų ;) Po Erasmus susitikimo viena Erasmus draugė pakvietė prisijungti prie jos kompanijos ir vykti į fiestą. Jaučiausi gana pavargusi, bet smalsumas – kaipgi tie ispanai švenčia – nugalėjo, tad sutikau. Pasirodo, ketvirtadieniais vyksta vadinamasis „ Botellón”. Jis prasideda tada, kai nutaria kompanija, bet dažniausiai apie vidurnaktį. Jaunimas, prisipirkę patinkančių gėrimų, vienkartinių stiklinyčių ir ledukų patraukia į vieną miesto stovėjimo aikštelę ir ten geria bei kalbasi apie tris valandas. Po to eina į diskoteką pašokti, mažd

Štai ir prabėgo, praskriejo mano pasirinkimų savaitė. Pirmadienį reikėjo priimti galutinį sprendimą, ką norėsiu mokytis šį pusmetį. Galėjau rinktis bet kokį iš Ciudad Real yje dėstomų dalykų, atrodo, kaip puiku ! Deja, kuo daugiau laisv ės, tuo daugiau ir dvejonių. Kiekviename dalyke rasdavau ir pliusų, ir minusų, kas blogiausia, jie pasiskirstydavo bemaž po lygiai. Pavyzdžiui, nuėjau į „Informatikos ir įmonių teisę“. Dėstytoja pasirodė nuostabi, nors ir kalbėjo greitai, bet mažiau ar daugiau ją supratau. Dalyką pristatė labai gyvai, entuziastingai, tikrai likau sužavėta. Bet visada atsiranda „bet“. Kai kalba pasisuko apie vertinimo sistemą, supratau, kad labai paprastai galiu gauti akademinę skolą: mat bus vertinamas aktyvumas per paskaitas (taip taip, imsiu aš ir stebuklingai prabilsiu pačia sklandžiausia ispanų kalba...), teorijos žinojimas, kone per kiekvieną užsiėmimą atliekamos praktinės užduotys, ir, kas gražiausia – pusmečio gale reikės parašyti maždaug 20 puslapių rašto darbą

Pirmas ispaniškas valgis, kurio paragavau čia, buvo tapas (ispaniškai tapar -„uždengti“). Tai yra užkandžiai prie gėrimų, patys įvairiausi. Papasakosiu, kaip jie atsirado: mat dar prieš išvykdama apie tapas skaičiau knygoje. Ispanijoje vynas būdavo (o gal dar ir yra) laikomas vyno rūsiuose, vadinamuose bodegas . Tam, kad sužinotų, kiek dar reikia jį brandinti, vyndariai jo ragaudavo stiklinaitėse. Vyną labai mėgo ir musės, tad saugodami vyną nuo jų, žmonės uždengdavo stiklinaites riekele duonos. Laikui bėgant, „uždangalas“ tobulėjo: ant jo ėmė tepti alyvuogių aliejų, dėti žuvį, jūros gėrybes ir kita. Buvo skanu, pamažu tapų atsirado visuose baruose. Man prie alaus atnešė dvi skirtingas tapas : gabalėlį baklažano ir skrebutį su žuvimi. Baklažanas buvo švelnaus skonio, užtat žuvis pasirodė tokia sūri, jog iškart čiupau alų, kad užsigerčiau. Antras ispaniškas valgis, kuriuo mane pavaišino, buvo ispaniška tortilla . Tai kiaušinienė su bulvėmis, labai soti, net nebereikia duonos, kurią pa

Ispanijos vaizdai: geriau kartą pamatyti nei t ūkstantį kartų išgirsti Šį gražų šiltą (tikrai tikrai šiltą-pusę devynių vakaro čia +33 laipsniai šilumos!) vakarą pasiėmiau fotoaparatą ir išsiruošiau į mini ekskursiją po miestą. Nors vietiniai Ciudad Real į laiko kaimu, jame išsiraizgiusios daugybė gatvių gatvelių ir užsieniečiui, mano nuomone, pasiklysti labai paprasta. Nusprendžiau eiti tiesiai ir pažiūrėti, kur kelias nuves. Pamačiau Plaza de Pilar , didelę aikštę, kur vaikščiojo, sėdėjo, plepėjo daug žmonių. Paskui priėjau Parque de Gasset , įspūdžiui apsakyti neužtenka žodžių, manau, tai rojus Žemėje ! Tegu kalba nuotraukos – gr ožėkitės :)

 Hola! Visiems žadėtieji ispaniški linkėjimai – saludos ! Bet apie visk ą nuo pradžių. Ankstyvą rugsėjo antrosios rytą atsikėliau gana rami: būti užsieniete, visko ieškoti, kalbėti ispaniškai reikės tik po 4h 20 minučių truksiančio skrydžio. Oro uoste viskas vyko sklandžiai, mano metalai (auskarai ir pakabutis) detektoriui neužkliuvo, vartus sėkmingai radau. Skristi buvo labai įdomu – pakilimas, nusileidimas, turbulencija (nežinau, kodėl kai kuriuos keleivius ji gąsdina, man patiko!) – kaip karuselėse. Išlipus iš lėktuvo galva ėmė suktis nuo šūsnio ispaniškų užrašų, taip labai, kad net pamečiau iš akių savo nusižiūrėtą mūsų reiso keleivį (galvojau, paseksiu paskui jį ir nereikės klaidžioti ieškant bagažo). O tuomet prasidėjo pirmieji kalbėjimo ispaniškai smagumai. Prie manęs priėjo žaliai apsirengęs vaikinukas ir ispaniškai paklausė, kuo galėtų padėti. Į detales nesileisiu, bet finalas toks, kad mes vienas kitą supratome ir po poros minučių bagažas jau buvo mano rankose. Lengvia

Sveiki! Tai mano tinklaraštis! Tiems, kurie dabar iš nuostabos išpūtė akis, išduosiu paslaptį, jog rašyti mėgau visuomet (kaip ir skaityti knygas). O dabar pasitaikė proga parašyti apie kai ką išties įdomaus - savo svajonių šalį Ispaniją, gyvenimą ir mokslus joje, mat buvau atrinkta studijoms pagal Erasmus programą. Pusmetį trukęs dokumentų tvarkymo maratonas pagaliau praeityje. VU duomenų bazėje ties mano, kaip studentės, būsena šįryt atsirado užrašas: „Komandiruotėje“ ir „Nesimoko nuo...“, „Nesimoko iki...“. Privertė nusišypsoti. Kaži, ar aš ten taip jau visai nesimokysiu :) Kad išvykstu rytoj (Mañana!), turbūt žino visi mano draugai, giminės ir pažįstami. Visų nuomonė vieninga: „Kaip tau faina, pavydime tau!“ Jei nepatingėsite retkarčiais paskaityti šį blogą , žinosite, kaip man sekasi ir ar labai labai reikia pavydėti ;) Į lagaminą daiktus jau kaip ir susikroviau. Be rūbų, batų ir kitų įprastų dalykų pasiėmiau ir Lietuvos orui būtinai reikalingą skėtį, nors nežinia, ar ten pri