Erasmus: Ispanija

Šiandien yra oficialiai paskutinė mano „komandiruotės“ į Ispaniją diena. Ji ypatinga: sužinojau savo paskutiniojo egzamino rezultatus (išlaikiau!!!), Čiurlionkės administratorius parašė, jog negali man skirti vietos savo bendrabutyje (nes nesu medikė anei gamtininkė, o norinčių daug), pirmą kartą metuose valgiau savo išsivirtų balandėlių (niam niam niam), o štai rytoj mano gimtadienis, su kuriuo RIMI pasveikino jau šiandien, chi chi… Metas pabaigti tinklaraštį. Žinojau, kad ši diena ateis, daugybę kartų mintyse dėliojau sakinius, kaip atsisveikinsiu: linksmai ar liūdnai, ar sentimentaliai, ką būtent pasakysiu, ką patarsiu. Juk jau galiu būti kompetentinga patarėja, esu išgyvenusi ir šilto, ir šalto, ir ledinio, ir karšto ;) Prisimenu grupioko Tomo žodžius atsisveikinant prieš vasarą, o tuo pačiu ir prieš Erasmus: tai bus geriausias pusmetis tavo gyvenime! Ta frazė labai paplitusi, gal net per daug, ir apskritai, man nepatinka, kad kažkas paskleidė tik vienos rūšies informaciją:

2011-ųjų Europos bachatos čempionai Chaves ir Silvia (viršuje) O čia 2009-ųjų pasaulio salsos čempionai Fernando ir Ayelen (video viršuje). Taip pat galite pažiūrėti, kaip kongrese šoko Pedro ir Noe, adresas YouTube: www.youtube.com/watch?v=kinUhsttI2g Pastabiausieji smalsuolių būryje trumpam išvysite ir mane, su oranžiniu sijonuku ir violetinėmis timpėmis (tiek detalių turėtų užtekti;) ) Visa tai, ką dabar pamatėte, mes turėjome šokti kongreso pamokėlių metu. Gražu, ar ne? Tikra tiesa, kad kartą pradėjęs užsikabliuoji . Jau nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be šokio...

Mano brangieji Mariau, Mantai, Tomai, Jurgi, Ignai, Egle, Giedre, Ieva, Vytautai, Algirdai, Andriau, Gražvydai – AČIŪ už tokį beprotiškai fantastišką sutikimą Vilniaus oro uoste !!! U ž plakatus „Sveika sugrįžus“, „Rūta, mes čia!“ su matematinėmis formulėmis (kad visi suprastų, jog grįžo matematikė), patį didžiausią ir šilčiausią pasaulyje apkabinimą ir šampaną. Sunku surasti žodžius tam, ką jaučiau, apsakyti... Esu pati laimingiausia, turėdama tokius draugus! Net įlipus į rytinį traukinį dar iškart nesimiegojo, žiūrėjau į plakatus ir galvojau, kaip man gera. Paskambinau mamai pasakyti, kad aš jau čia, jau, jau, jau... Paskui į galvą ėmė lįsti visi kelionės į Lietuvą įspūdžiai, užsimerkdavau, atsijungdavau, po kiek laiko vėl būdavau „gyva“... Tai gal trupučiuką apie tą savo ilgąją kelionę. Apie pusę dešimtos ryto skubėjau į autobuso stotelę. Tempti lagaminą buvo labai sunku, jaučiau, kad sveria tikrai daugiau nei atvažiuojant. Priėjau prie stotelėje stoviniuojančios bobutės pakla

Visą savaitgalį praleidau Ciudad Real Salsea, salsos kongrese. Penktadienį šokome tris, šeštadienį septynias, o šiandien vėl tris valandas. Dabar guliu lovoje visiškai nejausdama kojų, vos begaliu paeiti :) Jaučiuosi pavargusi, bet laiminga. Šokome kizombą, labai fainą afrikietišką šokį. Kaip mums sakė mokytojas, kizomba yra ne tik šokis, tai gėris, geresnės ateities viltis, šiltas apkabinimas. Šokti reikia labai susiglaudus, labai svarbu jausti vyro kojas ir patį vyrą ;) Kizomba palyginus jauna, natūralu, kad iki šiol turbūt negirdėjote. Nuėjome ir į bachatos pradedančiųjų – vidutiniokų lygį, tikėdamiesi paprastų žingsnelių, tiesiog atsipalaiduoti ir pašokti. Bet kur tau, bachatos mokytojai liepė daryti įvairiausius sukinius, įmantrias figūras. Viena išvis šokiravo visus, tiksliau, visas. Mat turėjome kristi žemyn ant nugaros, kai mus vyras prilaikė tik už kaklo. Kai atliekant tą manevrą Javieras man pasakė: „Atsipalaiduok, nebūk tokia įsitempusi“, gan piktokai atrėžiau: „Gal pa

Kai žmogus, aplinka, šalis tau nieko nereiškia, arba reiškia mažai, atsisveikinimai būna labai formalūs, net kelia savotišką džiaugsmą. Užtat priešingu atveju būna labai liūdna, ir tą aš čia jau patyriau. Pirmiausia teko atsisveikinti su Maria , dieną prieš tai nusifotografavome, štai viršuje ir matote mūsų nuotraukas. Vien mintis, kad jos daugiau nebepamatysiu, arba pamatysiu negreitai, vos nepravirkdė... Supratau, kad tebesu tokia pat jautri kaip ir visada, labai prisirišu prie žmonių, su kuriais man gera ir vietų, kur jaučiuosi jaukiai. Maria yra labai geros širdies mergina. Visuomet paklausdavo, kaip jaučiuosi, ar man ko reikia, jai nuoširdžiai buvo įdomu, kaip praėjo mano diena. Tokį gyvą susidomėjimą ir mokėjimą išklausyti turi labai nedaugelis žmonių. Pripažinkime, kad dažniausiai būna taip, jog norime draugui kažką apie save papasakoti, išlieti širdį, o jis nėra tam dėmesingas, vos pabaigę kalbėti ir tikėdamiesi kažkokio komentaro ar patarimo sulaukiame: „ O aš... “. Maria ma

Nieko per daug nerašysiu, tik noriu pasidalinti savo džiaugsmu: labai gerai išlaikiau matematiką ir, kaip matote, aplenkiau visus ispanus! Pirmas pažymys nurodo, kiek balų surinkome egzamino metu, o antras reiškia darbo, kurį turėjome atlikti namuose, įvertinimą. Kai kurių egzamino ir darbo įvertinimai skiriasi kaip diena ir naktis - akivaizdžiai matosi, kad patys užduoties namuose nesprendė, o rado kokį protingą draugą. Ketvirtadienį darbų peržiūra, žadu nueiti, nes smalsu, kaip reikėjo pabaigti paskutinį uždavinį (žinau, kad dėl tos trūkstamos pabaigos ir praradau tašką). Nors tiesą sakant, gal tai labiau dingstis paskutinį kartą pamatyti dėstytoją... Mat man jis labai patinka, turi gerą humoro jausmą, yra labai jaunatviškas, net eina kaip koks berniokas, pasišvilpaudamas ir mojuodamas diferencialinių lygčių knyga. Kartą įėjusį į auditoriją jį taip pralinksmino ant lentos pamatytas užrašas: 1.2+1.5+1.7=...(toliau visaip spręsta trupmenomis) Bevalydamas tą lentą, matėsi, vos suvaldė